į pagrindinį Rašykite mums
 
 
KAS YRA LSDS?
NAUJIENOS IR AKTUALIJOS
LSDS VEIKLA IR RENGINIAI
DOKUMENTAI, KOMENTARAI
SKYRIAI INFORMUOJA
PROGRAMA
IŠSAUGOTI NE TIK LIETUVOS VARDĄ
ISTORIJA
SOCIALDEMOKRATIJOS ISTORIJOS PUSLAPIAI
IN MEMORIAM
MŪSŲ BIČIULIAI
APIE PROFESINES SĄJUNGAS
KVIEČIAME PRISIJUNGTI
KONTAKTAI
VADOVAI
LSDS Deutsch (German)
LSDS English
FACEBOOK
SOCIALDEMOKRATINĖS MINTIES INSTITUTAS
2012 M. SEIMO RINKIMAI
2011 M. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI
2008 M. SEIMO RINKIMAI
SUSIVIENIJIMAS “UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE”
 
  Naujienos ir aktualijos
  2015 06 24  
 

SDMI pasiūlymai dėl Socialinio modelio

 
  plačiau  
     
  2015 05 10  
 

2015.05.12 d. vyks socialdemokratinė sueiga

 
  plačiau  
     



Jonas Valatka, SDMI ekspertas
2015-09-17

Dar viena lietuviško liberalizmo grimasa

Posakis „jeigu biednas tai ir durnas, jeigu durnas tai ir biednas“ kažkokią prasmę turi. Suprantama, galima iš to juoktis, tačiau dabartinės valdžios vedama politika samdomų dirbančiųjų atžvilgiu noro juoktis nekelia ir tą prasmę, bandant kvailinti žmones, tik patvirtina. Mažiausios pensijos, mažiausi darbo atlyginimai tarp Europos sąjungos šalių, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, atitinkamai didžiausia ir vėl pradedanti didėti emigracija, valdžiai nei motais. Nekreipdama dėmesio į negerėjančią samdomų darbuotojų padėtį, kažkokio kvaitulio apimta valdžia, pasitelkusi samdomą žiniasklaidą, įnirtingai stumia, taip vadinamą, socialinį modelį, kuris dar labiau blogina ir taip neapgintas samdomų darbuotojų teises.

Kadangi šiame modelyje nagrinėjamų klausimų ratas labai platus, panagrinėkime tik keletą pačių jautriausių klausimų. Vienas iš jų – teisingas atlyginimas už darbą. Modelio stūmėjai aiškina, kad dirbančiųjų sąskaita, iš esmės palengvinus atleidimo iš darbo sąlygas, įvedus paprastesnes darbo sutarties nuostatas, darbdaviai suskubs kurti naujas darbo vietas, versis per galvą didindami atlyginimus ir panašiai. Norėtųsi šių stūmėjų paklausti, o koks velnias juos vers tai daryti. Lengvas darbuotojų pakeitimas kitais, galbūt lengviau sukalbamais? Galbūt mažiau reikliais migrantais? Atvirkščiai, kam tada kurti naujas darbo vietas, kam didinti atlyginimus, jei rezultatą galima pasiekti lengvesniu būdu. Darbdavių sąmoningumą ir sąžinės lygį rodo kad ir tokie pavyzdžiai. Maisto produktų kainos Lietuvoje siekia ne mažiau 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, atitinkamos yra ir šio verslo pajamos. Mokestinė našta darbdaviui nėra didesnė už tokių šalių, kaip Vokietija ar Prancūzija. Tai kodėl eilinių šios sferos darbuotojų atlyginimai nesiekia 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, o yra kelis kartus mažesni? Gal jų darbo našumas mažesnis? Galima sekti apie tai pasakas, tačiau tautiečiai, pabuvoję Europos šalyse, mato, kad darbo intensyvumas, esant tai pačiai įrangai, pas mus netgi didesnis. Atlyginimų atžvilgiu panaši padėtis ir kitose sferose, tokiose kaip degalų, vaistų prekyboje, bankiniame ir finansinio tarpininkavimo, kai kuriuose gamybiniuose ir paslaugų sektoriuose. Darbdavių pajamos nemažesnės negu esamos Europoje, o darbuotojų atlyginimai – kelis kartus mažesni. Todėl darbdavių sąžine, dalinantis sukuriamą pyragą, kliautis neverta.

Atskirai reiktų paanalizuoti siūlomą atleidimo iš darbo tvarką. Pagal dabar galiojantį darbo kodeksą, darbuotoją, vienoje įmonėje išdirbusį 20 metų, darbdavio iniciatyva galima atleisti sumokant jam 6 VDU išeitinę išmoką. Be to, dar numatytas ilgiausias keturių mėnesių įspėjimo laikotarpis. Daug tai ar mažai? Spręskite patys. Dabartinis vidutinis atlyginimas Lietuvoje bruto – 700 eurų. Darbdavys, norėdamas nedelsiant atleisti darbuotoją, atidirbusį jo įmonėje daugiau negu 20 metų, įskaitant maksimalų įspėjimo laikotarpį, turi išmokėti 10 mėnesinių atlyginimų – 7000 eurų. Tuo tarpu Vokietijoje tai sudarytų tik dviejų mėnesių vidutinį atlygį. Tai tikrai nėra daug, įvertinant tai, kad tokio amžiaus darbuotojui susirasti kitą darbą sudėtinga. Labai dažnai argumentuojama, kad, atseit, ir dabar darbdaviai nemoka tokių išeitinių. Tokiu atveju keistai atrodo darbdavių kategoriškas noras keisti darbo kodeksą. Tiesa tokia, kad moka – ir dar kaip. Nėra jokių teisminių šios rūšies bylų. Tiesa, statistika gali tai ir nefiksuoti, nes tokių argumentų autoriai, lyg tarp kitko, užmiršta apie vokelių industriją, valdžiai toleruojant juodų pinigų kasas, netgi ir stambiose įmonėse, nes tai leidžia įstatyminis finansinės kontrolės stygius įmonių įstatymuose. Tai ką gi naujo nurodo šiais klausimais, taip vadinamas, socialinis modelis? Ogi galimybes darbdaviams nemokėti dabar numatytų, Europos mastu ir taip skurdžių, išmokų. Dirbk kad ir geriausiai, tačiau jei norėsiu, išmesiu tave į gatvę su man mažiausiomis sąnaudomis. Taip galėtų mąstyti darbdavys, priėmus naujus įstatymus.

Veikiant dabartiniam darbo kodeksui, veikiant dabartinei įstatyminei įmonių teisinei bazei, per labai neilgą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje atsirado nauja milijardierių karta. Ciniškų, besinaudojančių pačių sukurtų institutų ir žiniasklaidos priemonių pastangomis padarytų įstatymų spragomis nemokėti arba mokėti minimalius mokesčius, besiriejančių tarpusavyje, negalinčių pasidalinti milijardus, sukauptus maksimaliai išnaudojant tautiečius. Jie nieko nesukūrė, jie neatrado naujų technologijų, jie tik pasinaudojo kraštutinio liberalizmo dogmomis, įsitvirtinusiomis visų valdžių Lietuvoje pastangomis. Ir jau nieko nestebina, kad socialdemokratais pasivadinusi partija, turinti deklaruoti kairiąją politiką, turinti ginti dirbančiųjų interesus, beatodairiškai stumia įstatymines nuostatas, iš esmės pažeidžiančias netgi dabar esančias dirbančiųjų teises. Taip vadinamo naujo modelio pastangomis bus sudarytos dar geresnės sąlygos atsirasti naujiems milijardieriams – suprantama dirbančiųjų sąskaita. Deja, tie patys dirbantieji, paveikti atitinkamos propagandos, balsuoja už taip vadinamus kairiuosius nieko bendra neturinčius su kairiąja politika.


Dainius Paukštė

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-09-11

Prarandanti trauką valstybė

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje. Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis.

Emigracija

Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu. Šiais klausimais pasirodėme kaip valstybė, neatsakingai viršijusi visus suvokiamus ir nesuvokiamus protingumo bei nacionalinio saugumo kriterijus. Emigracija iš Lietuvos nuo 1990 m. iki 2015 m. pasiekė net 20 proc. (20 žmonių iš 100!) Atlikę nesudėtingus skaičiavimus, galime kalbėti tik apie vieną nuolatinį stabilumą: 25-rius metus iš eilės kasmet iš Lietuvos išvykdavo po 35 tūkstančius gyventojų ir po 7 tūkstančius jų sugrįždavo (skaičiuojant kartu su atvykstančiais į Lietuvą imigrantais)! Šie skaičiai – vidurkis. Per tą laiką mūsų gyventojų kasmet sumažėdavo maždaug po 22 tūkstančius žmonių.

Taigi, kiek dėl emigracijos ištuštėja Lietuva, tiek žmonių pagausėja ES valstybėse. Atrodytų, kad bendras žmonių skaičius ES nekinta. O štai atskirai paimtoje valstybėje daugėja baltų dėmių. Žurnalistai Lietuvos žemėlapyje kasmet trina kaimų ir miestelių pavadinimus, kuriuos „nužudė“ emigracija. Kai Lietuvoje nieko į gera nesikeičia, išvykimo laikinumą emigrantai paverčia nuolatiniu išvykimu. Tai reiškia, kad Lietuva, tarsi visatoje mirštanti planeta, praranda savo gravitaciją – trauką. Dėl to ir atsirado antros pilietybės dilema. Tai rodo, kad mūsų atmintis trumpa, nes pamirštame, kaip mums pavyko atstatyti istorinę tiesą (kas pasaulyje įvyksta labai retai) ir neterminuotam (?!) naudojimui vėl atgauti šį žemės lopinėlį, pavadinimu Lietuva.

Mūsų politikai demonstruoja padėties nesuvokimą ir nenorą susitarti net ir galimos grėsmingos akistatos su liūdnomis migracijos pasekmėmis akivaizdoje. Net nacionalinis partijų susitarimas dėl emigracijos nesugebėjo suvienyti visų svarbiausių šalies politinių jėgų. Beje, šiuo klausimu iki galo neaiški ir Prezidentės pozicija. Tai ko tada gali iš kitų tikėtis? Kyla klausimas: kas dar turi atsitikti Lietuvos gyventojų persikėlimo gyventi ir dirbti į kitas šalis srityje, kad politikai pagaliau imtųsi veiksmų? Kur ta riba, kurią peržengus, neveikimas būtų pradėtas traktuoti kaip nusikalstamas? Ar ne per daug laisvės mes suteikėme savo išrinktiesiems atstovams? Ar susimąstome, kad toks neveiklumas rodo, jog turėti savo valstybę šiandieniniame pasaulyje esame dar neverti? Politikai užmiršo, kad tauta ir demokratija reikalauja kolektyvinių pastangų, visų piliečių susirišimo su visuomenės bendrais interesais ir tikslais. Kai bendrų tikslų nebelieka, prasideda išsivaikščiojimas. O rinkėjai užsimerkę renka tuos pačius. Emigruojame, ko gero, dar ir todėl, kad nesitikime valstybėje esant pakankamai atsakingų piliečių ir politinių jėgų, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių, permainų. Vis tik gal vertėtų atidžiau pasižvalgyti po Lietuvos politinę padangę ar pareikalauti pažadų ataskaitų iš politikų?

Kiekvienas turime rasti atsakymus į mūsų visų dabartinės būties esminius klausimus, nes Lietuvos galimybė ką nors laimėti šiuolaikiniame pasaulyje nuolat mažės. O tų klausimų daug: kodėl pasirinkome kurti kitų tautų gerovę ir užsispyrusiai atsisakome daryti tvarką savo namuose? Kokiu tikslu, kam ir kodėl auginame lietuvių kilmės anglus, norvegus ar ispanus, ignoruodami Lietuvos valstybės kūrimą ir ugdymą? Kodėl nesuformuluojame ir neginame savo bendrybių bei vertybių, kurios jungia ir paverčia mus tauta? Juk momentas, kai nerasime skirtumo tarp savęs, latvių ar lenkų, taps Lietuvos, kaip politinio darinio, pabaiga!

Šia prasme dalies emigrantų siekis įteisinti antrą pilietybę ir 25-rių metų savo nusikalstamą neveikimą bandančių paslėpti, politikų pažadas bei veiksmai, stengiantis bet kokiomis sąlygomis ir priemonėmis antrą pilietybę įteisinti, iš esmės reikštų Lietuvos valstybės pabaigą. Istorija pradėtų mums skaičiuoti naujo jos darinio – rezervato su sostine Rumšiškėse laiką. Kalbu apie politikų gudravimą, siekiant įgyvendinti elektroninį balsavimą, ignoruojant jo patikimumo klausimą. Arba tokį sprendimą priimti Seime, išvengiant referendumo dėl Konstitucijos keitimo ir pan. Tokiems politikams, pasak jų, kelia „pasididžiavimą“, kad lietuvių pasaulyje bus 4 ar 5 milijonai. Tačiau bent kiek mąstančiam žmogui šis „pasididžiavimas“ kelia tik nusistebėjimą. Antros pilietybės įteisinimas yra elementarus įrodymas pasauliui to, kad Lietuvos valstybė politikų buvo valdoma blogai. Žmonės iš jos bėgo, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. O be kovos už savo ir valstybės ateitį pasitraukę iš jos lietuviai tikrai nenusipelnė turėti savo valstybę. Negi esame tik elementarūs vartotojai, sugebantys be saiko vartoti ir naudoti tai, ką mums paliko protėviai? Ar liksime tik ta nevykėlių karta, kuri savo ainiams perduos tik dalį to, ką gavome 1990 m.?

Suprantu, dabartinė karta sentimentų nemėgsta. Bet pasekmes žinoti reikia: trauką savo valstybei praradę tautiečiai jau 25-ius metus savo asmeninę erdvę Lietuvoje užleidžia tiems, kas tą trauką šiai žemei atras. Ir kam tada jiems antra pilietybė? Tai tas pat, kaip vesti antrą žmoną, neišsiskyrus su pirmąja! Todėl man visiškai nesvarbu kiek ir kokių lietuvių gyvena už Lietuvos ribų, jeigu jie naudojasi ir kita pilietybe. Dvigubą pilietybę galiu pateisinti tik vienu atveju – jeigu žmogus yra gimęs užsienyje, kuomet jam automatiškai yra suteikiama tos šalies pilietybė. Taigi, šioje spektaklio „Migracija“ vietoje laikinai baigiasi pirmasis jo veiksmas, pavadintas „Emigracija“ ir prasideda antrasis…

Imigracija

Reikia suvokti, kad anksčiau ar vėliau į Lietuvą ateis saugesnio ir sotesnio gyvenimo ieškotojai, politinio prieglobsčio prašytojai, visų rūšių pabėgėliai, norintys mokytis ar siekiantys susijungti su savo šeima ir kiti. Kuo toliau, tuo labiau bus svarbus atvykusių ir vietinių gyventojų santykis. Nukraujavus dėl emigracijos, tas santykis kis ir greičiau, ir dramatiškiau, ir su tam tikromis pasekmėmis.

Ekonominių migrantų atsiradimą lemtų Lietuvos ekonomikos padėtis ir ūkio poreikis naujoms darbo rankoms. Čia svarbu atvykstančiojo išsilavinimas ir kvalifikacija, amžius, atsivežami šeimos nariai ir pinigai investicijoms, jų buvimo tikslas bei trukmė ir kita. Tai daugmaž reguliuojami dalykai, kurie priklausys nuo politikų sugebėjimo veikti valstybės interesų labui ir gebėjimui atsispirti darbdavių siekiams, nepaisant nieko, didinti savo pelną. Kitų imigrantų atsiradimas Lietuvoje daugiau priklausys nuo tuo metu pasaulyje vykstančių procesų ir imigrantų pasirinkimo. Jie į tikslo valstybes yra priimami tarptautinės visuomenės teisės aktų pripažinta tvarka ir turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Šiuo atveju yra svarbu gelbėti atvykstančiojo laisvę ir gyvybę. Išsilavinimas, turimi pinigai, kvalifikacija ir kita yra antriniai dalykai. Ir tie dabartiniai 325 pabėgėliai tėra pirmasis nedidelis lašelis. Svarbu, kad atskirtume tuos, kuriems reikia apsaugos, nuo tų, kuriems ji nepriklauso. O tokių, patikėkite, pabėgėlių tarpe yra nemažai. Taip pat prisiminkim Čečėniją, Gruziją, Ukrainą – kilę kariniai konfliktai iš karto padidindavo leidimų gyventi Lietuvoje prieglobsčio prašytojų skaičių.

Ar imigracija gali pakeisti valstybės veidą? Teorija moko, kad atvykę į svetimą šalį imigrantai, Žmogaus teisių vedini, gali turėti viską: savo kalbą, kultūrą, religiją, papročius, švietimą, sveikatos draudimą ir kita. Tai būtų normalu ir priimtina, jeigu tokias teises pripažintų ne tik Europa ar kitos civilizuotos valstybės, bet ir likęs pasaulis. Tačiau patirtis rodo, kad imigrantai kažkodėl pamiršta, kad teisės galioja tik kartu su pareigomis – priimti tos valstybės, į kurią atvykai, gyventojų gyvenimo būdą!

Pastaruoju metu migracijos praktika vis labiau tolsta nuo teorijos. Ir tam akstiną pirmiausiai duoda daugiausiai imigrantų priimančios didžiosios ES šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija. Šių valstybių vadovų pareiškimai prieš 8-rius metus dėl problemų integracijos klausimais, kuomet net trečios kartos emigrantai dar nekalba juos priimančios šalies kalba, privertė ieškoti naujovių integracijos politikoje.

Neabejoju, kad verta pasimokyti: dar 2004 m. Prancūzijoje mokyklose buvo uždrausta nešioti musulmoniškas skareles. 2009 m. uždrausta dėvėti burką ir nikabą visose viešose vietose – ligoninėse, mokyklose, biuruose ir viešame transporte. Prancūzijos parlamento komitetas taip pareiškė apie šį sprendimą: „Veido šydas prieštarauja pamatinėms Respublikos vertybėms“. Tokį Prancūzijos sprendimą pasveikino visos Europos Sąjungos šalys. Todėl pritariu estų parlamentarų nuomonei bei mūsų seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko pareikštai iniciatyvai. Elgesio taisykles, kad nebūtų trikdoma nusistovėjusi viešoji tvarka, būtina nustatyti iš anksto, o ne tuomet, kai imigrantai jau bus Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje vis labiau įsigalioja socialiniai kontraktai, kuriuos pasirašo migracijos tarnyba ir imigrantas. Ten kalbama apie teisių bei pareigų vienybę. Galiu priminti ir šveicarų pavyzdį. 2009 m. Šveicarijos rinkėjai referendumu uždraudė statyti minaretus, nes jie, pasak referendumo iniciatorių, tapo islamo ekstremizmo simboliu. Norim to ar ne, bet tai, ką daro šios valstybės yra pirmosios sąmoningos pastangos išsaugoti savo šalių istorinį ir kultūrinį veidą. Ir tai, manau yra teisinga. Atėjus į svečius, negalima bute pradėti stumdyti baldus bei ardyti nusistovėjusią tvarką ir aiškinti šeimininkui, kad man taip bus patogiau. Tokių imigrantų veiksmų netoleruotų nei viena save gerbianti valstybė. Tą didžiąja dalimi jau turėjo suprasti ir emigrantai iš Lietuvos: vien su lietuvių kalba ir „budulišku“ elgesiu kitose ES šalyse nedaug pasieksi.

Savo požiūriu į integraciją, man labiausiai yra priimtina Australija ir buvusi jos premjerė Julia Eileen Gillard (Džulija Eilin Gilard) (2010 – 2013). Po to, kai vietos musulmonai pasiskundė jai dėl žvalgybos tarnybų, stebinčių veiklą mečetėse, ji pasakė: „Imigrantai, o ne australai turi adaptuotis… Galite tai priimti arba ne. Po teroro aktų Balyje mes patyrėme daugumos australų neeilinį patriotizmo pasireiškimą… Daugeliu atveju mes kalbame angliškai, o ne ispaniškai, ne libanietiškai, ne arabiškai, ne kinietiškai, ne japoniškai, ne rusiškai ir ne dar kuria nors kalba.“ Taigi, labai aiškiai buvo suformuluota valstybės pozicija: norite gyventi Australijoje, privalote priimti vietinių gyventojų bendravimo taisykles.

Jeigu nenorime susikurti sau naujų problemų, mes privalome padėti imigrantams integruotis tokiu mastu, kad atvykdami pas mus, jie suprastų, jog Lietuva taps jų tikraisiais namais tik tuo atveju, jeigu jie taps mūsų kultūros dalimi – kaip karaimai ar žydai. Bet tam tikslui pasiekti reikia negailėti pinigų, dirbti nuolat, daug ir sunkiai, o ne laukti pasak Senojo Testamento „dangaus manos“, kaip kad buvo jos laukiama, emigracijos iš Lietuvos atveju.


Tomas Bakučionis

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-09-10

Bronislovo Burgio istorija – kitu kampu

Jau buvusio, dabar jau nuteistojo Kauno technologijų universiteto (toliau – KTU) gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio baudžiamoji byla yra išskirtinis atvejis Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Simboliška, kad žymusis pedagogas verdikto sulaukė beveik rugsėjo 1-osios išvakarėse. Byla dar nebaigta ir pirmos instancijos teismo sprendimas rašant šias įžvalgas dar nėra įsiteisėjęs ir tikėtina, kad artimiausiu metu neįsiteisės, tačiau šį istorija duoda peno platesnėms diskusijoms apie Lietuvos baudžiamosios teisės politiką ir praktines tendencijas.

Kaip žinome iš žiniasklaidos, Bronislovui Burgiui Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Osvaldas Stadalius inkriminavo nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2-e dalyje, kurioje nustatyta, kad „Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.“ Sutikime, skamba žiauriai, kai pagal šį straipsnį nuteisiamas žymus Lietuvos pedagogas ir KTU gimnazijos įkūrėjas. Minimas BK straipsnis yra įvardintas „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ ir patenka į BK XIX skyrių „Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei“. Į šį skyrių patenka ir tokie nusikaltimai, kaip neteisėtas abortas (BK 142 str.), ar privertimas darytis neteisėtą abortą (BK 143 str.). Baudžiamasis kodeksas yra sukonstruotas taip, kad Įstatymų leidėjas baudžiamuoju įstatymų ginamas vertybes tarsi sudėlioja į tam tikras „lentynėles“, priklausomai nuo ginamų vertybių reikšmingumo visuomenėje ir nuo veikų, kuriomis į šias vertybes kėsinamasi, pavojingumo. Reikalas tas, kad taikant minėtą BK 145 straipsnį, teorinių ir praktinių problemų tikrai yra. Pirma problema, jei tokie nusikaltimai, kaip neteisėtas abortas gali būti fiksuojami ir vertinami objektyviais kriterijais ir aiškiomis faktinėmis aplinkybėmis, tai BK 145 str. nurodomas žmogaus terorizavimas yra nustatinėjamas ir vertinamaisiais kriterijais, t.y. įsijungia subjektyvaus žmogiškojo vertinimo faktorius. Kita problema, kad BK 145 str. 2-e dalyje (pagal kurią buvo nuteistas B.Burgis) yra numatytos dvi alternatyvios nusikalstamos veikos, t.y. žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba kita alternatyvi veika – sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą (pastaroji veika ir buvo inkriminuta B.Burgiui). Visiškai akivaizdu, kad abi paminėtos veikos labai skiriasi savo pavojingumo mastu. Trečia, ir ko gero svarbiausia problema yra ta, kad inkriminuojant veikas vadovaujantis vertinamaisiais kriterijais, ypač didelę reikšmę turi teisėsaugos pareigūnų (tyrėjų, prokurorų, teisėjų) teisinė kvalifikacija ir išprusimas, o svarbiausia – jų moralinių vertybių sistema, jų sąžinė ir padorumas.

Svarstant aptariamą istoriją platesniu teisėkūros požiūriu, Įstatymo leidėjas nusipelno rimtos ir pagrįstos kritikos už tai, kad, vaizdžiai tariant, į vieną puodą sumetė velnią ir gegutę. Nereikia būti didžiu baudžiamosios teisės teoretiku, kad suvokti, jog dėti ant vienos „lentynos“ grasinimą susprogdinti ir apskritai žmogaus terorizavimą yra mažų mažiausiais nelogiška, juolab, kai terorizavimui ir psichinei prievartai nustatyti reikalingi vertinamieji kriterijai. Turėtų būti visiškai aišku, kad grasinimas susprogdinti ir bauginimas bei psichinė prievarta yra nesulyginamos veikos ir pavojingumo aspektu. Jei oponentai mano, kad čia nėra vertinamųjų kriterijų, tai tuomet prieisime prie to, jog darbdavio reikalavimą laikytis vidaus tvarkos taisyklių darbovietėje taip pat laikysime sistemingu bauginimu panaudojant psichine prievarta. Tokiu atveju turėtų būti teisiamas ko ne kiekvienas įstaigos vadovas. Svarbu ir tai, kad objektyviai psichinė prievarta per se nesukelia grėsmės žmogaus sveikatai ir juolab gyvybei, nebent tokie veiksmai prieš žmogų būtų atliekami pakankamai ilgą laiką (pavyzdžiui – keletą mėnesių ar ilgiau). Tuo tarpu minėtas BK XIX skyrius (į kurį patenka ir aptariamas 145 str.) gina tokias vertybes, kaip žmogaus sveikata ir gyvybė. Įstatymų leidėjas kurdamas baudžiamuosius įstatymus viena vertus įgyvendina tam tikrus visuomenės lūkesčius apginti visuomenėje reikšmingomis laikomas vertybes, kita vertus įgyvendina tam tikrą valstybės baudžiamąją politika, kurios raidos tendencijos turi atliepti bendriesiems ir pamatiniams demokratinės valstybės principams, turint omeny, kad Lietuva yra ES bei pasaulio valstybių bendruomenės narė, prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Savo ruožtu valstybės baudžiamoji politika turėtų remtis ir atitinkamų sričių mokslo darbais ir mokslininkų tyrinėjimais.

Minėta, kad kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas, kurios nepasižymi pakankamais objektyviais kriterijais, tenka vadovautis vertinamaisiais kriterijais, tačiau vis dėl to, būtina ir tiksli konkrečios baudžiamojo įstatymo normos lingvistinė analizė, kuri, mano įsitikinimu, yra prioritetinė teisingai aiškinant bet kurį įstatymą bei jį taikant, taigi ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas bei pradedant asmens baudžiamąjį persekiojimą. B.Burgis apkaltintas sistemingai bauginęs gimnazistę. Lietuvių kalbos žodyne žodis „sistemingai“ yra paaiškinamas, kaip darymas kažko, laikantis sistemos, planingai. Bet koks planingas veikimas yra galimas tik tam tikroje laiko perspektyvoje, t.y. planas sudaromas iš anksto ir jo įgyvendinimui yra būtinas pasiruošimas. Nustatant bauginimo sistemingumą labai svarbus pokalbių kontekstas ir priešistorė, t.y. tie įvykiai ir aplinkybės, kurios inspiravo pokalbius. Tuo tarpu žiniasklaidoje buvo gausiai „cituojamos“ B.Burgio pasakytos atskiros frazės, išimtos iš pokalbio ir situacijos konteksto, taigi regis, mūsų demokratinės valstybės žiniasklaida (su p. A.Užkalniu forposte) B.Burgį jau seniai nuteisė a priori, dar net nesulaukus įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.

Be teisinių problemų šioje byloje slypi ir moralinių bei politinių aspektų. Juk Bronislovas Burgis siekė kilnių ir prasmingų tikslų – užkardyti žalingų įpročių plitimą ir visų gimnazistų bei jų tėvų lygybės prieš įstatymą. Stodami į KTU gimnaziją gimnazistai bei jų tėvai pasirašė sutartį ir įsipareigojo laikytis nustatytų moksleivio elgesio taisyklių, kurių 4-as punktas skelbia, jog Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. Taisyklių baigiamosios nuostatos skelbia, kad Visiems gimnazijos bendruomenės nariams (moksleiviams, jų tėvams, mokytojams, administracijai) diegiama samprata, kad niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją. Taigi, pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis, skelbia romėnų teisės principas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią – nustatyta LR Civilinio kodekso 6.189 str. 1 dalyje. Būtent tokios pozicijos ir laikėsi B.Burgis. Jaunoji panelė, (o tiksliau jos tėvai, kaip atsakingi asmenys), pažeidė sutartį – panelei užtraukus su kitu klasioku dūmą viešoje vietoje (ganėtinai ciniškas poelgis!) matant klasės auklėtojai ir jos bendraklasiams. Jos klasiokas vykdė sutartį ir iš gimnazijos dėl šio poelgio išėjo. Jaunoji panelė galbūt savo tėvelių įkvėpta manė, kad jos noras mokytis gimnazijoje toliau yra aukščiau pasirašytos sutarties. Labai įdėmiai išklausiau portale www.lrytas.lt paviešintus B.Burgio pokalbių (http://tv.lrytas.lt/?id=14310686801429832383) su mergina ir jos tėvais įrašus, iš kurių ryškėja įdomios detalės, pavyzdžiui, kad gimnazistės tėveliai, kalbėdamiesi su B.Burgiu 2014 metų rugsėjo 26 dieną dar ir sakė netiesą, mat B.Burgiui teigė, jog jų dukra yra labai „sunkios būklės“, nors tądien jaunoji panelė kuo ramiausiai sėdėjo pamokose. Ši aplinkybė išaiškėjo iš kito paviešinto pokalbio, tarp buvusio direktoriaus ir gimnazistės, įrašo. Įdomu, ar ši aplinkybė teismo buvo kaip nors įvertinta? Dar keli labai svarbūs šios bylos moraliniai ir teisiniai niuansai yra tokie, kad gimnazistės tėvai, kaip paaiškėjo, yra teisėsaugininkai ir dirba Pravieniškių kolonijoje (bent jau taip skelbė žiniasklaida), be to B.Burgis dar 2014-ųjų gruodžio mėnesį sumokėjo merginos tėvams 30000 litų kompensaciją, siekdamas susitaikymo su kita šalimi be teisminio proceso, tačiau nors prokurorui šis faktas buvo žinomas ir Baudžiamasis kodeksas bei Baudžiamojo proceso kodeksas numato galimybę tokiu atveju nutraukti baudžiamąjį procesą, byla persikėlė į teismą ir B.Burgis buvo nuteistas. Prokuratūros atstovė šią aplinkybę aiškino tuo, kad esą, nebuvo surašytas susitaikymo protokolas…

Baudžiamosios teisės teoretikai pripažįsta, kad asmens baudžiamasis persekiojimas yra ultima ratio, t.y. kraštutinė priemonė taikant teisinę atsakomybę ar pašalinant teisės pažeidimus, t.y. gali būti taikoma tik tada, kai kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, administracinės, drausminėmis, tarnybinės etikos taikymo) tokių pažeidimų pašalinti neįmanoma. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Net jei ir manyti ar daryti prielaidą, kad Bronislovas Burgis galimai vartojo ne visiškai tinkamą leksiką kalbėdamas su gimnaziste, galima būtų teoriškai svarstyti nebent apie pedagoginės etikos pažeidimą, galbūt svarstyti apie drausminę atsakomybę, bet baudžiamasis persekiojimas prieš B.Burgį šiuo atveju apskritai negalėjo būti pradėtas.

Manau, kad ši byla yra rimtas signalas apie tai, jog Lietuvos baudžiamosios justicijos praktika gerokai skiriasi nuo teorijos. Studijuojant teisinę literatūrą ir teismų praktiką (kuri atsispindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse), man vis dažniau susidaro įspūdis, kad mūsų teisėsaugos sistema grimzta į pavojingą voliuntarizmą, kai sprendžiama ne pagal teisę ir moralę, bet pagal patogumą, pagal nenorą spręsti kažko labiau sudėtingo, arba į žmogaus likimą tiesiog atsainiai numojama ranka, kaip į kažkokią nereikšmingą smulkmeną. Pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš Bronislovą Burgį sudavė žiaurų smūgį visų pirma mūsų valstybės švietimo sistemai. Po šios bylos, nepaisant to, kad ji dar nesibaigė, kiekvienas pašlemėkas ir niekšelis žinos, kad gali nesilaikyti sutarčių ir elgesio taisyklių, kad gali užeiti pas mokyklos vadovą, slapta įrašyti pokalbį, o vėliau žodžius ištraukti iš konteksto galbūt kaip tariamą įrodymą nuteisiant mokyklos vadovą. Ko tokiu atveju verta mūsų Konstitucija, ko vertas Švietimo įstatymas? Ko verti visi baudžiamosios teisės specialistų mokslo darbai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, jei žmogus, kovojantis už pamatines vertybes, tokias, kaip pareigos jausmas, sąžiningumas ir padorumas, sutarties laikymasis yra tąsomas po teismus ir nuteisiamas?

Ką ir bepridursi, reto šlykštumo istorija, užtraukusi gėdą ne tik mūsų teisėsaugos sistemai, bet ir visai valstybei, nes panašu, kad su teisėsaugos pagalba pamatinės moralinės vertybės mūsų valstybėje gali būti tiesiog naikinamos.


Dainius Paukštė

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-06-05

Norima ne lankstesnių darbo santykių, o šios srities privatizavimo, siekiant dominuoti

 

Širma nukrito… Atsiskleidęs politinis peizažas pagaliau galutinai turi atverti akis ir atkimšti ausis nieko nesuprantančiam rinkėjui. Lietuvoje nėra politikų tikrąja šio žodžio prasme. Yra tik savanaudės susivienijusios žmonių grupės, turinčios savus egoistinius tikslus. Taip kalbu pirmiausia apie, „socialdemokrato“ Algirdo Butkevičiaus vadovaujamo, ministrų kabineto nutarimą perduoti Seimui pusfabrikatį – socialinių partnerių dar nebaigtą derinti Socialinio modelio projektą. Tokio būsimo įstatymo projekto aptarimui normalios valstybės, suvokdamos jo reikšmę žmonėms ir valstybių ateičiai, skirtų mažiausiai kelis metus. Lietuvoje projektą buvo leista „aptarti“ net du mėnesius.
Jeigu stebite šį procesą, turite matyti, kad visuomenė, mokslininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai bei kiti neabejingi žmonės, norėdami patobulinti šį projektą tik pradėjo teikti įvairiausius siūlymus. O šito, pasirodo, nereikia. Dabar informacija pamąstymui rinkėjui – „runkeliui“: pasiūlytas Socialinio modelio projektas kartu yra ir padėka, ir atpildas bei savotiška „kompensacija“ jums iš LSDP už pažadėtus, bet taip ir neįteisintus progresinius mokesčius. Su tuo ir sveikinu: tylėkite, bijokite ir negalvokite toliau…
Jeigu Lietuva būtų normali valstybė, pavyzdžiui, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir pan., tai nutarimas perduoti parlamentui nebaigtą aptarti, svarstyti ir derinti didelės reikšmės įstatymo projektą būtų tapęs paskutiniu tokios Vyriausybės sprendimu. Jeigu ne politikai parlamentuose, tai tų šalių piliečiai gatvėse savo veiksmais greitai sutvarkytų visus reikalus. Politikų nenoro spręsti atveju, būtų surengtos kelios dienos pilietinio nepaklusnumo – ir vienpusiškai angažuotos Vyriausybės nebeliktų! Ir tai būtų dėsningas atpildas politikams: už jų aroganciją, savo piliečių interesų nepaisymą ir jų ignoravimą. Ir tai būtų laikoma demokratiškais veiksmais, nes užsimiršę politikai pirmieji pažeidė demokratinės valstybės egzistavimo esmę – ignoravo socialinę taiką užtikrinantį dialogą. Nutraukdami tarimąsi su žmonėmis, iš esmės „paskelbė karą savo piliečiams“. Nekonvencinį elgesį norima paversti įprastu, konvenciniu.
Kaip žinome, socialinis dialogas turi tris partnerius: profesines sąjungas – Vyriausybę – darbdavius. Visur europiniame socialiniame dialoge Vyriausybė atlieka taikytojo arba arbitro vaidmenį, todėl ji negali palaikyti nei vienos dialogo pusės: jos abi privalo susitarti tarpusavyje. Šiuo atveju apgailėtina matyti, kaip premjeras, vykdydamas iki šiol nepaviešintus, o todėl ir neskaidrius, pažadus darbdaviams, tampa pagrindiniu šio įstatymo projekto lobistu. Tokie veiksmai turi ir savo pavadinimą – interesų konfliktas. Premjeras tvirtina, kad paseno darbo santykiai. Dėl to į Lietuvą investitoriai neateis? Trūksta darbuotojų. Ar išsiaiškinta kodėl? Kodėl emigruoja tauta? Ar dėl to kalti yra darbo santykiai? O gal kai kas Lietuvoje nenori dalintis pelnu, kaip tai daroma Europoje? Kodėl čia už darbą mokama pagal principą: moku tiek, kiek noriu, o ne tiek, kiek tas darbas kainuoja? O ar socialiniame modelyje siūlomos nuostatos išspręs Sodros deficitą, jeigu nebus iš ko rinkti draudimo įmokų ir dėl to pati Sodra gali iškeliauti į dausas? Kažkodėl neteko girdėti nei vieno atsakymo.
Šiomis priešpriešos aplinkybėmis ant liežuvio galo neišvengiamai sukasi klausimas: tai kieno, pagaliau, valstybė yra Lietuva? Darbdavių, kurių Statistikos departamento skaičiavimais yra apie 100 000 visų rūšių, ar 2,9 mln. piliečių, įkūnijančių tautą? Kieno interesus ir kokiomis proporcijomis atstovauja politikai Seime? Jeigu politikai nesugeba įtikinti žmonių dėl vieno ar kito įstatymo, o priimti jį labai norisi, tai demokratinėse valstybėse tokios problemos sprendžiamos įprastai: įstatymo projektas atmetamas arba atidedamas ir toliau tobulinamas. Arba Vyriausybė in corpore, atsistatydina, arba toks įstatymas teikiamas referendumui, o jam nepritarus, Vyriausybė taip pat atsistatydina. Demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojama, kad galima būtų priimti įstatymą, ignoruojant socialinių partnerių ir visuomenės nuomones!
Nežinau kaip jūs, bet aš jau kelis metus stebiu Lietuvos demokratijos proceso seklėjimą, kai žmonės politikų pastangomis sąmoningai stumiami nuo valstybės valdymo. Turiu galvoje ne tik auklėjimą, švietimą, politiką ar, pavyzdžiui, referendumus. Referendumai augina, tuo pačiu ugdo bei auklėja pilietinę visuomenę. Kuomet nesprendžia tauta, sprendžia politikai, niekieno nekontroliuojami ir nieko neklausdami, ir tai yra labai blogai. Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į pilietinius protestus, nes jie yra tas visuomenėje susikaupusio nepasitenkinimo, savotiškas garo nuleidimo mechanizmas. Jeigu jis veikia – socialinė taika garantuojama. Kai tokio mechanizmo nėra arba jis neveikia, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas didina garo spaudimą, kuris gali baigtis sprogimu (maidanu, pilietiniu karu ar spalvota revoliucija). Neabejotina, kad šį procesą geriau yra protingai valdyti. Pasakykite, kiek pastaraisiais metais buvo protestų Lietuvoje? Nepamenu nei normalaus streiko, nei demonstracijos, nei mitingo. Retais atvejais koks piketėlis pasirodo…
Neseniai lygindamas procesus atskirose šalyse net apstulbau, kai suvokiau, kad Lietuva tapo labai panaši į Rusiją. Žiūrėkime, paskutinį rimtesnį protestą turėjome 2009 metais, kuomet Nepriklausomybės aikštėje, nesigilinsiu kodėl, pabiro Seimo langų stiklai. Neginu riaušininkų, nepeikiu ir policijos. Bet kas vyko po to, kai trejus ar ketverius metus truko įvairiausi tyrimai, pasibaigę teismais? Žmonėms praėjo bet koks noras viešoje erdvėje organizuoti protestus. Ir tokia padėtis tęsiasi iki šiol. O nepasitenkinimo garas kaupiasi, nerasdamas išėjimo. Ar ne panašiai buvo Rusijoje, kai po įvykių Bolotnajos aikštėje taip pat buvo vykdomi tyrimai ir teismai, pasibaigę realiais laisvės atėmimo nuosprendžiais jo dalyviams? Protesto pasekmės dalyviams ir vėliau valdžios įžūliai persekiojamų opozicijos lyderių pavyzdys sukūrė baimės atmosferą ir Rusijoje. Nors, reikia pripažinti, jog eiliniai rusai yra daug drąsesni už lietuvius. Nepaisydami represijų bei viešos opinijos, jie nebijo piketuoti, dalyvauti protesto maršuose bei demonstracijose.
Lietuvos piliečiai, manau, rado šiuolaikiškesnę ir dar skausmingesnę protesto formą. Tik tą reikia suprasti. Eilinį kartą turiu progą įsitikinti migracijos apibrėžimo, kurį suformulavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis teisingumu. Jis tvirtina, kad kai piliečiai nepritaria šalyje vykdomai politikai, tai joje savaime ima tarpti prievartinio išstūmimo iš valstybės faktorius, t. y. žmonės vietoj protestų gatvėse pasirenka emigraciją. Pasak G. Mažeikio: „Būtent emigracija yra pati radikaliausia protesto forma“. Protinga valdžia turėtų sąmoningai siekti, kad žmonės gyventų, dirbtų ir protestuotų namuose, nebėgdami iš šalies. Iki šiol dar niekas nepateikė sąskaitos buvusioms valdžioms dėl nuostolių, kuriuos Lietuvos valstybė patyrė dėl emigracijos. O jie, patikėkite, yra didžiuliai. Ir, manau, jog toks sąskaitos laikas netrukus ateis.
Jeigu Lietuvos pilietis negauna demokratijos pamokų Lietuvoje, tai emigravęs į kitas Europos Sąjungos šalis, susipažįsta su praktinėmis jos pamokomis. Tai santykiai tarp žmonių, santykiai su darbdaviais, bankais ir valdžios struktūromis, dalyvavimas profsąjungų veikloje, rinkimuose, apklausose ir panašiai. Jo galvoje kaskart kyla labai daug KODĖL taip nėra Lietuvoje? Tokiu būdu emigranto rankose atsiduria grėsmingas ginklas: sukaupta demokratijos patirtis prieš Lietuvoje likusius prisitaikėlius politikus, pelnu nenorinčius dalintis ir arogantiškus darbdavius bei savarankiškus sprendimus bijančius priimti biurokratus. Ne vienas jų pamąsto, kas būtų su tais politikais, darbdaviais ir biurokratais, jeigu emigravusi Lietuva staiga imtų ir sugrįžtų? Tikrai įdomu kas, kada ir kokiomis sąlygomis paskelbtų tokį vajų?
Kol kas nei politikai, nei darbdaviai, nei premjeras nesuka sau galvos: emigravo tautiečiai, tai tegul sau emigruoja ir toliau. Jie įsitikinę: jeigu naujasis socialinis modelis išvarys iš Lietuvos paskutinius žmones (nes pavers juos pagal darbo santykių trukmę ne tik laikinais darbuotojais, bet ir laikinais piliečiais) – ne bėda – atsivešim iš kitur. Kaukės krenta, ponai, kam dar veidmainiauti, kad reikalingos kažkokios Migracijos komisijos ar Migracijos departamentas?! Juk su šio modelio įteisinimu prasideda antroji privatizavimo banga! Tik šį kartą norima privatizuoti ne materialųjį turtą – įmones ir gamyklas, o darbo santykių sritį, sugrįžtant prie ankstyvojo kapitalizmo santykių. Istorijos ratas jau apsisuko, ar jį bando apsukti mūsų politikai su darbdaviais?
Pažįstu nemažai jaunų išsilavinusių, turinčių paklausias profesijas bei žinančių kelias kalbas žmonių, kurie iš principo nenori emigruoti, jie nori gyventi čia, Lietuvoje, kurti šeimas, statytis namus, gimdyti vaikus ir juos auginti Lietuvai Tėvynei. Bet kaip visa tai padaryti, kuomet už darbą mokamas minimumas ar truputis daugiau? Beje, tokius atlyginimus moka ne tik privatus darbdavys, bet ir pati valstybė! Jaunimas yra tiesiog stumiamas iš Lietuvos. Kaip manote, ar per prievartą peršamas socialinis modelis suteiks jiems galimybę įsitvirtinti Lietuvoje, ar pagreitins apsisprendimą išvykti? Ar bankai suteiks kreditą laikinai dirbančiam žmogui ir jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis? Ar modeliavote tokią situaciją, modelio kūrėjai?
Pastaraisiais metais iš Seimo tribūnos girdėjau daug kalbų, kuriose politikai sakė, kad Lietuva turi būti gerovės valstybė, kaip Šiaurės šalys. Jeigu mūsų valstybės tikslas yra toks, tai gerbiamasis pone, Premjere Algirdai Butkevičiau, malonėkite pasakyti atvirai: kur link suka Lietuva su tokiu socialiniu modeliu? Tą patį klausimą dar pirmojo modelio pristatymo metu esu uždavęs, socialinio modelio projektą ruošusios, darbo grupės vadovui profesoriui Tomui Davuliui. Jo atsakymas buvo greitas ir neigiamas – su šiuo socialiniu modeliu Lietuva tikrai nesuka link Šiaurės Europos šalių ir šioje srityje Lietuva nebus panaši į jas! Štai tau ir būsima gerovės valstybė! Tai jeigu nesuka ten, tai tuomet kur suka? Manau, kad tos vietos žemėlapyje reikia ieškoti ne Europos žemyne. Tokios darbo santykių nuostatos būdingos greičiausia Pietryčių Azijai. Kur šilta, drėgna ir subrandinami keli derliai per metus, kur pono bizūnas istoriškai yra tapęs pagrindiniu santykių tarp pono ir jo pavaldinio argumentu.
Tai, Premjere, ar ir toliau tvirtinsite, kad tokį Socialinį modelį būtina kuo skubiau priimti, nebaigus jo svarstyti ir derinti? Ar po to jums ne gėda bus važiuoti į Briuselį? Nes civilizuotai Europai tokie Jūsų veiksmai, mažiausia, bus sunkiai suvokiami. Tai gal ten, kur skubėti nereikia – ir neskubėkim! Gal vietoj socialinio modelio pirmiausia įteisinkime atlyginimų sistemas privačiame sektoriuje, gal vertėtų pradėti gydyti sergančią Lietuvos politinę sistemą? Pavyzdžiui, siekiant atgaivinti tikrąją, o ne parodomąją konkurenciją tarp politinių partijų? Nes gyventi be tikros opozicijos neleidžia sau nei viena net ir labai turtinga valstybė.
Nuogąstauju, kad socialinis modelis netaptų virtualiu dinamito paketu, galinčiu sudrebinti ir valstybės pamatus. Ar per mažai nustekenta tauta, kad vėl rengiamas eksperimentas, ar per mažai emigravusių Lietuvos piliečių? Šio modelio įteisinimui akivaizdžiai dar nepakanka argumentacijos, dar neišnaudoti ir visi Darbo kodekso rezervai. Siūlomas Socialinis modelis kol kas yra labai žalias projektas ir visuotinis svarstymas tik pagerintų jo turinį. Todėl forsuoti jo priėmimą yra didelė klaida.






Jonas Valatka, SDMI ekspertas
2015-06-03

Liberalus šėlsmas valdančiųjų „kairiųjų“ galvose

 

       Ekonomikos analitikas G. Nausėda yra pareiškęs, kad Lietuva per dvidešimt penkis metus taip ir nesugebėjo sukurti gerovės valstybės. Ne visiškai teisus analitikas. Lietuva sukūrė gerovės valstybę, tiesa, ne visiems, o tik labai mažai visuomenės daliai. Gi didžioji visuomenės dalis pasiskirstė – vieni išvažiavo gerovės valstybės ieškoti svetur, kiti pasiliko namuose, tenkindamiesi mažais atlyginimais.
       Reiktų sutikti su minėto autoriaus nuomone, kad visa tai lėmė valdančiųjų partijų politika. Tiek konservatoriai, tiek buvusi demokratinė darbo partija (dabartinė socialdemokratų partija) savo praktine politika sudarė sąlygas didžiulei turtinei visuomenės diferenciacijai. Pradžią visiems šiems procesams davė neskaidri ir dažnai savitikslė privatizacija (Telekomas, Mažeikių nafta, skirstomieji elektros tinklai, Lietuvos dujos ir kt.) bei korupcija atsiduodantys projektai, tokie kaip LEO, nacionalinis stadionas, atominės energetikos inciatyvos ir eilė smulkesnių projektų. Tokių veiksmų pasekoje prarasti valstybės pinigai niekur nedingo, jie tik nusėdo turtingesniųjų, apsukresniųjų kišenėse.
       Ko gero ne mažesnį poveikį turtinei nelygybei atsirasti sudarė ir dabar veikianti teisinė sistema, kuriai susiformuoti didžiulę įtaką padarė LLRI įvairiapusė, atitinkamų verslo grupių gerai finansuojama, lobistinė veikla. Tai leido susiformuoti oligopolinėms struktūroms pačiose vartotojams jautriausiose sferose. Kaip pavyzdžius galima paminėti – prekybą maisto prekėmis, vaistais, degalais. Didelius finansinius sunkumus patiria centralizuotos šilumos vartotojai, mokantys privačių monopolistų primestus mokesčius už šilumą.
       Visa tai, ką šiandien turime, tai mažiausias perskirstymas pagal BVP, mažos socialinės išmokos, maži biudžetininkų atlyginimai, atititinkamai maži samdomųjų darbuotojų atlyginimai  privataus kapitalo įmonėse, apie 26 proc. BVP siekianti šešėlinė ekonomika.
       Verslo sąlygų gerinimo dingstimi įstatymai, reglamentuojantys įmonių finansinę atskaitomybę, pakoreguoti taip, kad didžioji dalis smulkių ir vidutinių įmonių liko iš viso be jokios finansinės kontrolės, o įmonėse, kuriose dar liko privalomas finansinis auditas, auditorius pasirenka jų valdytojai, tuo pačiu nustatydami ir auditorių paslaugų apmokėjimą. Idealios sąlygos dvigubai buhalterijai. VMI nepajėgi ir niekada negalės sukontroliuoti tūkstančius įmonių. Vyriausybės pastangos pažaboti šešėlinę ekonomiką, nekeičiant teisinės bazės, rimtai neatrodo.
       Negana to, ir vėl eilinį kartą „gerinant verslo sąlygas“ numatoma keisti darbo kodeksą ženkliai pabloginant samdomųjų darbuotojų darbo sąlygas. Vieni iš pagrindinių pakeitimų – žymiai supaprastinamas darbuotojų atleidimas darbdavio iniciatyva. Drastiškai sumažinami įspėjimo terminai ir privalomų piniginių kompensacijų dydžiai. Bandoma argumentuoti, neva, pagal statistinius duomenis, darbdaviai priklausančių kompensacijų vistiek nemoka. Užmirštama, kad čia jokia statistika ar SODROS duomenimis pasitikėti negalima. Kaip daugelyje įmonių dalis atlyginimo mokama tiesiogiai į rankas, taip ir atleidimo atveju, siekiant sumažinti mokesčius, daroma tas pats. Darbuotojai dažniausiai nenukenčia, kenčia biudžetas. Gi dabar, jei siūlomi projektai bus priimti, dardaviai įgaus naujas galias samdomųjų sąskaita. Iškyla realus pavojus vyresnio amžiaus darbuotojams. Jie neskausmingai darbdaviui gali būti keičiami jaunesniais, su atitinkamai mažesniais atlyginimais. Kaip pavyzdį galima paminėti, kad tokie procesai nuolatos vyksta bankiniame sektoriuje, tačiau bent su dabartinėmis garantijomis. Argumentai, kad tokie darbo kodekso pakeitimai leis lengviau kurti darbo vietas, laužti iš piršto. Naujos įmonės kuriamos vadovaujantis visiškai kitais ekonominiais kriterijais. Dar vienas argumentas, kad Lietuvoje labai brangu atleisti samdomą darbuotoją taip pat neišlaiko kritikos. Užmirštama, kad eilę metų dirbdamas darbuotojas gauna vieną mažiausių Europoje atlyginimų ir jo maksimali išeitinė kompensacija dažniausiai nesudaro ir dviejų vidutinių toje pačioje Europoje mokamų algų. Demagogiški aiškinimai, kad tokie darbo kodekso pakeitimai pagyvins ekonomiką, neparemti jokia logika. Jie nukreipti tik viena kryptimi- dar kartą pagerinti sąlygas kapitalui. Tai tik dar labiau padidins socialinę atskirtį ir dar labiau padidins norą emigruoti. Ir kaip bebūtų keista, tačiau šiems pakeitimams iniciatyvą rodo ir pakeitimams pritaria  kairiąja partija besivadinančios LSDP kontroliuojama Vyriausybė.




Žiniasklaida apie mus: 
2015-05-18
Rinkimams besiruošiantis Naglis Puteikis: išvarykime azijinę kultūrą iš Lietuvos

Kitų metų rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams besiruošiantis Naglis Puteikis teigia manantis, kad turtinė nelygybė Lietuvoje didės, dirbantieji skurs, ir toliau ieško bendraminčių, kurie padėtų su tuo kovoti. Į jo kvietimą atsiliepė buvusi Lietuvos socialdemokratų sąjunga, tik praėjusių metų rudenį apsisprendusi šlietis prie gerokai gausesnės Lietuvos Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), bet, atrodo, taip ir nerandanti bendros kalbos su Ramūno Karbauskio vadovaujama partija.

N. Puteikis: jų „vedybos” su Valstiečiais buvo klaida

„Susitikimas vyko mano iniciatyva. Man trūksta vienmandatininkų, kurie dalyvautų Seimo rinkimuose 2016 metais. Aš manau, kad tuo metu bus labai aktuali dirbančių žmonių skurdo problema, nes pagal vaikų, bedarbių ir dirbančių žmonių gyvenimo lygį mes lenkiame tik skurdžiausiai gyvenančias ir užimančias paskutines vietas Rumuniją ir Bulgariją. Kadangi nepriklausomai nuo to, ar dešinieji, ar kairieji valdo Lietuvą, skurdas didėja, o vienintelė partija, kuri savo programoje buvo įrašiusi siekį mažinti turtinę nelygybę, Socialdemokratų sąjunga, aš tikėjausi iš jų, ir mano lūkesčiai, atrodo pildosi, prisišaukti juos kandidatais vienmandatėse apygardose“, – pasibaigus pokalbiui su buvusios (ar likviduojamos?, red. past.) partijos branduoliu redakcijai sakė N. Puteikis. Pasak Seimo nario, visų, kurie rinkimuose dalyvaus kartu su juo, „vėliava“ bus „išvesti Lietuvą iš paskutinių vietų pagal didėjančią turintinę nelygybę“. Jis neslepia manantis, kad Arvydo Akstinavičiaus vadovaujamos buvusios Socialdemokratų sąjungos sprendimas įsilieti į LVŽS nebus sėkmingas. „Manau, kad tai klaida. Tai vedybos, kurios baigsis skyrybomis. Jie neįsilies į LVŽS, nes jos programoje nėra punktų apie socialinį solidarumą, progresinius mokesčius Seimo nariams ir teisėjams. Jie yra priešingose pozicijose“. „Aš manau, kad to junginio, kurį kuriant aš prisidedu, „vėliavos“, šūkiai ir lozungai labiausiai atitinka Socialdemokratų sąjungos, Centro partijos, Krikščioniškosios demokratijos partijos narių, buvusių ir esamų politikų pažiūras – tai socialinis solidarumas, vargstančių, kenčiančių užjautimas ne žodžiais, o darbais. Valstybė turi pasirūpinti tais, kurie patys negali savimi pasirūpinti“, – tęsė politikas. Pasak jo, vienintelis būdas tai padaryti – progresniai mokesčiai, kuriuos moka „daug uždirbantys valstybės tarnautojai, teisėjai, Konstitucinio Teismo teisėjai, valstybės įmonių direktoriai“. „Jeigu mes įvestume papildomą didesnį tarifą tiems, kurie uždirba daugiau negu 3 tūkstančius litų senais pinigais, mes galėtume perskirstyti per biudžetą gerokai daugiau ir užtektų pinigų ir medikams, ir policininkams, ir medicinos seselėms, švietimui ir socialinėms pašalpoms. Tai ir siūlo mano minėtos trys partijos. O liberalai, TS-LKD ir Socialdemokratų partija siūlo Kirgistano, Tadžikistano modelį, kur kuo daugiau uždirbi, tuo mažesnius mokesčius moki“, – aiškina jis.
N. Puteikio teigimu, nors tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų ekonomistai aiškina, kad jei valstybė per biudžetą perskirsto mažiau negu 40 proc. BVP, ji neturi pakankamai lėšų, kad pasirūpintų mokytojais, policininkais, medikais. „Lietuva perskirsto tik 28 proc. BVP, net bulgarai su rumumnais perskirsto daugiau, bet nei kairiosios nei dešiniosios partijos neturi politinės valios pakelti jį iki Europos Sąjungos (ES) standartų. „Mes sieksime, kad per biudžetą būtų perskirstoma bent 32 proc. BVP., nors ES vidurkis yra apie 35 proc. To sieksime padidindami mokesčius Seimo nariams, teisėjams, valstybės įstaigų vadovams, kitiems nomenklatūrininkams – siūlysime, kad tiems, kurie į rankas gauna daugiau kaip 3 tūkst. litų senais pinigais, mokesčių tarifas šią sumą viršijančiai atlyginimo daliai būtų padidintas iki 30 proc.“, – sakė jis. Politikas pridūrė, kad visai nesvarbu, kuriai partijai priklauso ar nepriklauso tie, kurie eis kartu su juo: „Mūsų šūkis galėtų būti „Išvarykime azijinę kultūrą iš Lietuvos“. Svarbiausia vertybės, tos programinės nuostatos, kurias mes atnešime kiekvienam rinkėjui į namus“.

A. Akstinavičius „vedybomis“ su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga nusivylė?

Praėjusių metų rudenį prie LVŽS nusprendusios šlietis tuometės Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSS) lyderis, Socialdemokratinės minties instituto valdybos pirmininkas Arvydas Akstinavičius patvirtino, kad susitikimo su N. Putekiu metu buvo kalbama apie tai, kad reikia toliau ieškoti būdų, kaip realizuoti socialdemokratinę politiką. „Per neseniai vykusius savivaldybių rinkimus daugiausiai apie socialdemokratams svarbius dalykus kalbėjo N. Puteikis. Todėl mes ir nutarėme su juo susitikti. Jis mums patvirtino, kad socialinio teisingumo, socialinės atskirties klausimai yra vieni aktualiausių Lietuvoje ir klausė, ar mes neprieštaraujame, kad jis remiasi mūsų idėjomis ir programa“, – sakė A. Akstinavičius. Tačiau jis pabrėžė, kad kol kas tai tik „sąlyčio taškai“, ir per anksti prognozuoti, kas bus toliau. „Kalbėjome apie tai, kad jeigu sutarsime bendradarbiauti, atskaitos taškas bus 2016 metų rinkimai į Seimą“, – tepasakė A. Akstinavičius. Į klausimą, ar tai vis dėlto reiškia, kad LSS nepatenkinta prisijungusi prie LVŽS, jis atsakė, kad „galimybės įsteigti šioje partijoje socialdemokratų frakciją kol kas yra ribotos, nes taip ir neaišku, ar LVŽS vadovai jaučia poreikį turėti tokią frakciją“. „Tačiau tai nereiškia, kad mes ketiname nutraukti su jais derybas ir veikiame užnugaryje. Diskutuojame toliau. Šiomis dienomis buvome susitikę su europarlamentaru Broniumi Rope, kurį rėmėme per rinkimus į Europos Parlamentą. Jis žadėjo inicijuoti LVŽS diskusiją, ar šiai partijai reikalinga socialdemokratų frakcija“, – atskleidė A. Akstinavičius.
Susitikime su N. Puteikiu pasak A. Akstinavičiaus dalyvavo buvusios Socialdemokratų sąjungos branduolys ir Socialdemokratinės minties instituto ekspertai.  
(papildyta LVŽS komentaru)

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: N. Puteikis neteisus – progresiniai mokesčiai yra


Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovų teigimu, N. Puteikis, teigdamas, kad šios partijos programa nėra socialiai orientuota, neteisus. „N. Puteikio tezės yra populistinės ir neatitinka tikrovės. Mūsų programa yra labai socialiai orientuota ir joje yra numatyti progresiniai mokesčiai. 11-as galiojančios LVŽS programos punktas kaip tik numato progresinių mokesčių sistemos įvedimą“, – redakciją informavo LVŽS sekretoriatas. . LVŽS atstovai pridūrė kol kas neketinantys komentuoti buvusios Socialdemokratų sąjungos atstovų susitikimo su N. Puteikiu. 

Autorė: Birutė Žemaitytė
www.balsas.tv3.lt


  

Dainius Paukštė

Migracijos klausimų ekspertas, LŽVS (socialdemokratų frakcija)  2015-05-11

Ketvirtį amžiaus trunkantis nesusipratimas



Tai pasakojimas apie tai, kaip negalima tvarkyti valstybės. Vyriausybė nutarė panaikinti Migracijos departamentą (MD). Sakysit, na ir kas čia tokio?
Migracijos departamentas buvo įsteigtas 1992 m. gegužės 21 d. vidaus reikalų ministro Petro Valiuko įsakymu, sujungus du tuometinius Vidaus reikalų ministerijos padalinius – Emigracijos ir imigracijos tarnybą bei Pasų valdybą. Tai buvo statutiniais pagrindais veikianti įstaiga, joje dirbo vidaus tarnybos pareigūnai. Naujai sukurta institucija sprendė asmens tapatybės dokumentų išdavimo, emigracijos, vizų, imigracijos, prieglobsčio, pilietybės, neteisėtos migracijos klausimus.
2000 metais po atliktos reorganizacijos MD tapo civiline viešojo administravimo įstaiga prie Vidaus reikalų ministerijos, o buvę vidaus tarnybos pareigūnai – valstybės tarnautojais. Iki vieningos europietiškos migracijos procesų valdymo struktūros sukūrimo buvo likęs tik vienas žingsnis – migracijos tarnybas, tuomet buvusias dvigubame pavaldume – Policijos ir MD – reikėjo perduoti pastarojo pavaldumui, o jose dirbusius pareigūnus padaryti civiliniais tarnautojais. Tačiau valdžios keitėsi kartu su vidaus reikalų ministrais, o politinio sprendimo žengti šį žingsnį vis nebuvo. Staiga buvo nuspausti stabdžiai ir MD palaipsniui neteko galimybės metodiškai vadovauti migracijos tarnyboms.
Vidaus reikalų ministerijai vadovauti atėjęs liberalas Raimundas Palaitis, „lėšų taupymo“ pretekstu pradėjo ir kitų institucijų „optimizavimą“. Prisiminkim Valstybės tarnybos departamentą, Generalinio inspektoriaus tarnybą, STT ir kitas institucijas. MD optimizavimas augančių migracijos srautų fone, trečdaliu sumažino specialistų skaičių. Parengti specialistai buvo atleisti, o į naujai kuriamus skyrius ir departamentą policijoje bei ministerijoje buvo priimami neapmokyti nauji darbuotojai.
Iki šių dienų neaišku, kuriems valdžios atstovams Migracijos departamentas, lyg kokia juoda katė, perbėgo kelią? Nepaaiškinta, kodėl ir vardan ko atsisakyta pirminės migracijos procesų valdymo vizijos? Nepaaiškinta kodėl dabar migracijos srityje taip nemokšiškai jaukiama institucinė sąranga, primetant institucijoms nebūdingas funkcijas ir įstatymų vykdymą? Nežinia. Kaip ir nežinoma, kiek dėl tokio sprendimo buvo „sutaupyta“ lėšų, tačiau gerai žinoma, jog būtent šio sprendimo pasėkoje Migracijos departamentą ir ištiko agonija.
Kodėl dabar ginu šią instituciją? Todėl, kad žinau ją iš vidaus, žinau jos vaidmenį, kurį ji atlieka kitose Europos Sąjungos šalyse. Ginu, nes noriu stipresnės, civilizuotesnės ir europietiškesnės Lietuvos valstybės, atsisakiusios sovietinio mentaliteto. Žinau, kad be MD stiprinti valstybę vargu ar pavyks, kadangi stebime didžiules migracijos problemas. Mano supratimu, migracijos tarnyba yra tarsi rūbinė teatre, nuo kurios užsieniečiai pradeda savo pažintį su ES valstybe. Juk Lietuva – ne policinė valstybė ir ne Gariūnai, kur visko yra. O kad šiandien blaškomasi, rodo ne tik Vyriausybės sprendimas panaikinti MD, bet ir Seimo sprendimas pasielgti priešingai – įsteigti Migracijos komisiją.
Vyriausybė sprendimą panaikinti MD priėmė vidaus reikalų ministro teikimu. Nutarta jo funkcijas išskaidyti ir jas pavesti trims institucijoms: policijai, Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) ir Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Ministras, pavadinęs MD kyšininkų gūžta, epitetų nesirinko. Pozuodamas publikai, ministras elgėsi tartum stiprus vadovas, iškilmingai plojant tai visuomenės daliai, kuri jaučiasi amžinai nelaiminga ir todėl ištroškusi svetimo kraujo. Tik iškyla klausimas, ar teisingai pasielgta ten sąžiningai dirbančių žmonių atžvilgiu? Ar protingai pasielgta yra Lietuvos valstybės atžvilgiu?
Suprantu, kad ministro pasirinktas elgesio modelis yra paprastesnis ir lengvesnis, nei pabandyti surasti atsakymą, kaip ir kodėl atsirado korupcijos galimybės? Matyt, kažkas šnabžda jam į ausį, pasiūlęs greitai ir ryžtingai „išspręsti“ problemą? Paradoksalu, bet dabartinis ministras tapo buvusio ministro R. Palaičio darbų tęsėju. Juk už kyšių atsiradimą MD kaip tik ir reikėtų „padėkoti“ R. Palaičiui. Vykdydama „optimizavimo“ įsakymą ir siekdama užtikrinti departamento gyvybingumą, MD vadovybė, buvo priversta atsisakyti kontrolės grandies. Po tokios „reformos“ įvairiausio plauko prašytojai nekliudomi galėjo pasiekti leidimus nagrinėjančius specialistus. Beje, apie tokią galimybę R. Palaitis buvo įspėtas, tačiau nereagavo.
Atvirai pasakius, jaučiu didžiulį

© 2004 Lietuvos socialdemokratų sąjunga
  Lietuvos socialdemokratų sąjungos būstinė Vilniaus g. 22, LT-01119 Vilnius
Tel./faks. (8-5) 2122157, el. paštas: info@lsds.lt