į pagrindinį Rašykite mums
 
 
KAS YRA LSDS?
NAUJIENOS IR AKTUALIJOS
LSDS VEIKLA IR RENGINIAI
DOKUMENTAI, KOMENTARAI
SKYRIAI INFORMUOJA
PROGRAMA
IŠSAUGOTI NE TIK LIETUVOS VARDĄ
ISTORIJA
SOCIALDEMOKRATIJOS ISTORIJOS PUSLAPIAI
IN MEMORIAM
MŪSŲ BIČIULIAI
APIE PROFESINES SĄJUNGAS
KVIEČIAME PRISIJUNGTI
KONTAKTAI
VADOVAI
LSDS Deutsch (German)
LSDS English
FACEBOOK
SOCIALDEMOKRATINĖS MINTIES INSTITUTAS
2012 M. SEIMO RINKIMAI
2011 M. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI
2008 M. SEIMO RINKIMAI
SUSIVIENIJIMAS “UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE”
 
  IN MEMORIAM
 

Parengė Kasparas Dikšaitis
2010-06-08

Kipras Bielinis (1883-1965)                               

   

 Gimė 1883 IX 26, Biržų apskrityje, N. Radviliškio, seniau Pabiržės, vl. Purviškių vs.), visuomenininkas, Jurgio ir Onos Bilienių sūnus. 1890 tėvas jį nugabeno į Garšvių knygnešių organizacijos centrą ir čia jį atidavė mokytis šios organizacijos buhalteriui Ladukui ir apie porą metų jį vežiojo su savim, kad pasimokytų knygnešio darbo. Vėliau B. mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje. Čia dalyvavo slaptose mokinių kuopelėse, platindamas lietuvišką spaudą. 1902 turėjo išstoti iš gimnazijos VII klasės.

   Stojęs į Lietuvos socialdemokratų partiją, pradėjo organizuoti  lietuvių darbininkų kuopeles ir bendradarbiauti Maž. Lietuvoje einančiame Darbininkų Balse. Nuo 1904 dirbo partijos ir jos raštų gabenimo organizatoriumi. Čia savo veikla apėmė visą Lietuvą. 1905 III 10 surengė pirmąjį Lietuvoje viešą politinį mitingą ir demonstraciją prieš rusų valdžią Kupiškyje, tuo būdu pradėjęs LSDP „pamokslų“ ir viešosios kovos su rusų valdžia gadynę. IV 18 turėjo „pamokslą“  Skapiškyje, o IV 23  Kurkliuose, kur po mitingo žandarų buvo suimtas, gerokai sumuštas, o paskui Anykščių LSDP organizacijos narių pastangomis išvaduotas. 1905 surengė per 30 viešų mitingų ir demonstracijų, vartodamas Kunigo, Sermėgiaus, Jono Jurgaičio slapyvardžius. Beveik už kiekvieną mitingą jam buvo keliama byla. Bet jis policijos buvo nepagaunamas.

   1906 pasišalino į Rygą ir ten prie latvių socialdemokratų partijos sudarė 500 lietuvių darbininkų grupę ir iš Rygos bendradarbiavo , vartodamas per 40 slapyvardžių, legalioje Vilniaus kairiojoje spaudoje / Vilniaus Žiniose 1906, Naujojoje Gadynėje, Skarde, Žarijoje, Echo, kartais Lietuvos Ūkininke.

   1907 XI 5 kartu su kitais Rygos 15 socialdemokratų komiteto nariais buvo suimtas ir po metų kalinimo nuteistas 4 metus sunkiųjų darbų kalėjimo. 1912 šią bausmę Rygoje atlikęs, buvo ištremtas į Irkutsko gub. Manzurkos k., Sibire.

1913 iš ten pabėgo ir, pasiėmęs Jankevičiaus pavardę, gyveno netoli Chabarovsko. 1917 VII grįžo į Europos Rusiją, kurį laiką dirbo Maskvoje karo metu iš Lietuvos išgabentų turtų likvidacijos komisijos sekretoriumi.

   1918 grįžo Lietuvon ir ėmė dirbti kooperacijoje ir savivaldybėse. 1919 einant kovoms su bermontininkais, Šiauliuose buvo partizanų štabo narys. 1920-1922

Lietuvos Steigiamojo Seimo narys ir ligi 1926 I, II ir III seimų narys socialdemokratų frakcijoje, dirbdamas ir Socialdemokrato redakcijoje. Tarp kitko seime buvo iškėlęs, deja, tik vėliau tepradėtą vykdyti, sumanymą kodifikuoti visas lietuvių liaudies dainas (spausdintąsias ir nespausdintąsias) ir išleisti vienu didžiuliu daugiatomiu leidiniu.

   1922-1923 Lietuvos sd. Partijos reikalais važinėjo po JAV lietuvių kolonijas.

   Dirbo ir rinktose Šiaulių ir Mažeikių apskričių tarybose, Kauno miesto tarybos  finansų komisijoje. Komisijos kovai su Kauno elektros stotimi pirmininkas. Apie 15 metų buvo Paramos, Spaudos Fondo, Kooperacijos Banko, Kooperacinio draudimo valdybų narys. Kuriant Kauno ligonių kasas, buvo tarybos pirmininkas.  Žemės Ūkio Rūmuose finansų ir atskaitomybės skyr. Vedėjas. Ž. Ū. Rūmuose organizavo namų pramonės skyrių ir jam vadovavo. Organizavo kooperatyvą Marginiai  ir jam pirmininkavo.

   1941/1942 buvo vienas iš rezistencijos pradininkų, LDSP (turi būti: LSDP  – K.D.) pasivadinus „Naujosios Lietuvos“ vardu ir leidus pirmuosius atsišaukimus prieš okupantus:

„Susiorientuokime“, „Naujosios Lietuvos organizacijos tikslai ir siekimai“. Tais ir kt. leidiniais buvo propaguojama Lietuvos išlaisvinimo viltis, dėta Vakarų demokratijoms, bet ne vokiškiems naciams ar rusų bolševikams. Tai buvo išryškinama ir slaptame laikraštyje „Lietuvos Kelias“.

   Nuo 1943 VLIKo finansų komisijos, jį lėšomis aprūpinančios, pirmininkas. Kai VLIKas 1944 V buvo Gestapo išsklaidytas, B. Buvo pavestą sukurti II-rą VLIKą, kuris veikė Lietuvoje ligi 1944 VII pabaigos, kol karo frontas jį išsklaidė. Nuo 1944 VLIKo delegatūroje Berlyne, 1945-1949 Tautos Fondo Valdytojas. Atvykęs į JAV, dirba L. S. Sąjungoje ir Lietuvos Laisvės Komitete.

   Išsp. atsiminimus:  Dėl atities 1927-1928, 1905 metai 1931. Be to, eilę  prisiminimų išspausdino Bostone „Darbe“.

(Paimta is Lietuvių Enciklopedijos, 2-as t., 496-497 psl., JAV, 1954)

   Po Stepono Kairio mirties (1964 m.), Kipras Bielinis vadovavo iki savo gyvenimo galo LSDP UD. Mirė 1965 metais Niujorke. Perlaidotas Petrašiūnų kapinėse 1996 metais.


Parengė Jurgis Bielinis
2009-12-02

Steponas Kairys (1879.01.06 – 1964.12.16) – socialdemokratas pagal pavardę, žmogus su autoritetu ir aureole

Pradžių pradžia

Panaikinus baudžiavą, valstiečiams atsivėrė naujos ekonominės ir politinės perspektyvos. Amžiais užguita, tamsi valstiečių klasė, raginama katalikiškai – tautiškai susipratusių  dvasiškių,  ėmėsi šviestis, stengėsi pavyti tai kas buvo praleista – spaudos, rašto, žodžio draudimo metais. Šis laikotarpis  buvo tarsi  Lietuvos švietimo amžius. Jis subrandino mūsų kraštui daugybę šviesių, pirmos kartos nuo žagrės asmenybių.  

Vienas jų, Steponas Kairys gimęs 1879 metais sausio mėnesį 6  dieną Vincento Tumasonio ir Uršulės Puzinaitės pasitūrinčio ūkininko  šeimoje,  Užunvėžių kaime, Kurklių valsčiuje, Utenos apskrityje.  
SKAITYTI VISĄ TEKSTĄ


Parengė Jonas A. Patriubavičius
2009-01-06

Žmogus su autoritetu ir su aureole

  Prof. Steponas Kairys

Kaip šiandien,  prieš 130 metų, gimė socialdemokratų socialdemokratas Steponas Kairys.  Profesoriaus Stepono Kairio palikimą mėgina savintis Brazausko ir Kirkilo “socialdemokratai”. Tas faktas, kad  pseudo socialdemokratai jau dvidešimt metų valdo Lietuvą, nesuteikia jiems teisės kurti mitą, kad galima grįsti savo valdymą  (ne politiką) Stepono Kairio dvasiniu palikimu.

VISAS STRAIPSNIS


Parengė Jurgis Bielinis
2008-01-18

Tai buvo prieš 17 metų… Kaip daugelį, taip ir mane Sąjūdis pakėlė. Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų protėvių takais, išsivadavimo keliu.

Už mūsų ir jūsų laisvę


Parengė Kasparas Dikšaitis


Mes viską tau, o laisve, paaukojom:
Ramybę, meilę, sėkmę, troškimus…
Šeimos džiaugsmus paklojome po kojom,
Paskyrėm drąsą, lūkesčių sapnus,
Nešiurpūs rodės širdžiai ir pavojai,
Kurie kovoj apsunkina žingsnius.
Tu mums viltis, žvaigždė ir atpirkimas.
Kad tik sužibtų ilgesiu krūtinės!

Gintautas Iešmantas
Prisikėlimo šventė, Vaga, Vilnius, 1990

SOCIALDEMOKRATAI SOVIETŲ KALĖJIMUOSE IR TREMTYJE

Ona Leonaitė-Kairienė


(1898-1958)

Ona Leonaitė-Kairienė buvo teisininkė, visuomenininkė ir LSDP veikėja.

Gimusi 1898 m. gruodžio 14 d. Samarkande, kur jos tėvai (Celina ir Petras Leonai) ano meto politinių sąlygų buvo priversti gyventi, Ona Leonaitė su tėvais 1906 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Čia ji mokėsi gimnazijoje. 1914 m. persikėlė į Vilnių, o po metų su tėvais evakavosi į Maskvą, kur ji 1916 m. baigė gimnaziją. Karo metu mokė vaikus Maskvoje suorganizuotoje lietuvių vaikų mokykloje. 1918 m. gegužės mėn. su tėvais grįžo į Lietuvą. Onutė kurį laiką dirbo Valstybės Tarybos raštinėje Vilniuje. 1920 metais ji išvyko į Šveicariją studijuoti teisę, vėliau studijas tęsė Berlyne. 1923 m. spalio 17 d. ji susituokė su inžinieriumi Steponu Kairiu, kuris dažnai lankydavosi Vokietijos sostinėje. Teisės studijas Onutei Leonaitei-Kairienei teko baigti Kauno universitete 1927 m.

Ona Leonaitė-Kairienė iš karto įsijungė į LSDP darbą Kauno organizacijoje. 1923 m. ji su Steponu Kairiu dalyvavo Socialistų Darbo Internacionalo kongrese Hamburge, o 1930 metais – Vienoje. Bendradarbiavo „Socialdemokrate” ir nuo 1939 m. redagavo socialdemokratų leidžiamą žurnalą „Mintis”, kuris ėjo iki sovietų okupacijos. Nuo 1929 m. ji advokatavo ir dirbo organizacijoje politiniams kaliniams ir emigrantams šelpti. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) daug dirbo gelbėdama žydų tautybės žmones. Savo namuose išsaugojo dr. Epšteino jauną giminaitę.

1944 m. balandžio mėn. gale vokiečių Gestapui išaiškinus VLIKo sudėtį, tos pogrindžio organizacijos pirmininkas S. Kairys turėjo paskubomis apleisti namus ir pasitraukti iš Kauno. Jo mylima žmona liko namie globoti savo brolį invalidą. Prof. S. Kairys tuo tarpu gavo pogrindyje dirbusių VLIKo narių ir LSDP Centro komiteto pavedimą išvykti į Švediją ir, sovietų kariuomenei okupuojant Lietuvą, toliau tęsti politinę kovą dėl Lietuvos laisvės.

Bandydami surasti jos vyrą, gestapininkai suėmė Oną Kairienę ir išlaikė ją savo rūsiuose dvi savaites. Maždaug po mėnesio, t.y. 1944 m. liepos mėnesį Raudonoji armija, vydama besitraukiančius vokiečius, įžengė į Lietuvos teritoriją. Pradžioje bolševikai Onos Kairienės nelietė, net davė jai darbą Botanikos sode, Kaune. Bet 1948 m. vasarą ji buvo suimta ir su broliu ištremta dešimčiai metų į Sibirą, į mažai žinomą vietovę Taljan, Jakutijos srityje. Gyvendama ir dirbdama tolimame krašte, ji vis tiek nenustojo vilties vieną dieną grįžti į tėvynę.

Po aštuonerių metų tremties, 1956 m. birželio mėnesį ji su broliu gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Kaune net susirado darbo senoje vietoje – Botanikos sode, bet jai neleido apsigyventi savo namuose, Fredoje *). Po metų ją ištiko sunkus priepuolis – kraujo išsiliejimas į smegenis. Dar po metų – kita operacija, o 1958 m. birželio 10 dieną antras širdies priepuolis, po kurio ji mirė birželio 11 d. Giminių ir artimųjų palydėta, birželio 13 d. velionė buvo palaidota Petrašiūnų kapinėse, kur, grįžusi iš Sibiro, ji buvo dar suskubusi perkelti savo tėvų palaikus.

Prof. Steponas Kairys, gyvendamas tuo laiku anapus Atlanto, rašė: „Pirmą kartą Lietuvon atėjęs bolševizmas savo žiaurumu tik moraliai nukrėtė velionę, gal nespėdamas ir jos įterpti į tūkstančius mirčiai skirtųjų. Neužmiršo, grįžęs antrą kartą. Kam reikėjo bolševikiniam molochui be laiko nuvaryti į kapą asmenį, didvyriškai pakėlusį visokio autoritetinio režimo ilgus metus dvasinės vergovės – asmenį, kurio visas gyvenimas buvo gyvas protestas prieš visokią priespaudą, visokį nežmoniškumą? Gal kaip tik dėl to, jog velionė buvo priešinga kiekvienai despotizmo rūšiai – taigi ir bolševizmui. Ir vis dėlto – niekada vaiko sielos nepraradusi Onutė, rašydama paskutinius laiškus saviesiems į Ameriką, sakė: „Už viską esu savo likimui dėkinga”.

Steponas Kairys labai sunkiai pergyveno savo žmonos tragišką likimą. Jis rašė giminėms: „Aišku, kad Onutės ištrėmimas į Sibirą buvo kerštas už mano veiklą”. Bet žmona laimino jį dirbti savo tautos labui. Jis buvo pasitraukęs iš Lietuvos su jos žinia ir palaiminimu. Tas rodo, kad Ona Leonaitė-Kairienė buvo nepaprasta moteris, visiškai pasišventusi savo artimiesiems ir savo tautai.

————————
*) Savo giminėms Amerikoje ji tuo laiku rašė: „…mano padėtyje esu raupsuotoji, negaliu niekur surasti sau kampo.”

Ona Lukauskaitė-Poškienė


(1906—1983)

1983 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose mirė drąsi kovotoja dėl žmogaus teisių Lietuvoje, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė.

Gimusi 1906 m. sausio 29 d. Šiauliuose pagarsėjusio advokato Stasio Lukauskio ir dantų gydytojos Elenos Ziabickaitės-Lukauskienės šeimoje, jauna Onutė-Hanė nuo pat vaikystės susipažino su politinės veiklos pavojais. Dar prieš jai gimstant, jos tėvai už tokią veiklą buvo caro valdžios ištremti dviems metams į Saratovą, iš kur jie grįžo į Šiaulius 1904 m. Tuo laiku jos vyresnioji sesuo Sofija Janina, vėliau Jasaitienė, buvo vos trejų metų mergaitė.

Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, Lukauskų šeima persikėlė pirmiau į Tartu Estijoje, o vėliau į Petrapilį ir Maskvą, kur Onutė lankė gimnaziją. Pergyvenę ten Spalio revoliuciją, Lukauskai 1918 m. grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Šiauliuose. Ona Lukauskaitė 1922 metais baigė Šiaulių gimnaziją ir vėliau studijavo gamtos mokslus Vienos ir Kauno universitetuose. Baigusi studijas, mokytojavo Joniškio gimnazijoje ir Aukštadvario vidurinėje mokykloje. Tarp 1935-1940 m. buvo valstybinių knygynų vedėja Radviliškyje.

Antrojo pasaulinio karo metu tragiškai žuvo abu Onos Poškienės sūnūs: vyresnis sūnus Erdvilis buvo sužeistas fronte ir mirė 1944 m. rugpjūčio 6 d. Vokietijos ligoninėje, Goerlitze. Palaidotas ten pat karių kapuose. Jaunesnis jos sūnus Vytenis žuvo 1944 m. lapkričio 23 d. Šiauliuose sprogus granatai.

1944 m. liepos mėn. pabaigoje, Raudonajai armijai artinantis prie Šiaulių, tuo laiku kai kiti traukėsi į vakarus, Ona Poškienė su jaunesniu sūnumi Vyteniu liko tėvų ūkyje Lopetiškiuose, Padubysio valsčiuje. Atėjus bolševikams, pasitarusi su draugais ji ruošė raštą popiežiui apie padėtį Lietuvoje. Saugumo organai, padarę jos bute kratą, ją suėmė, nuteisė 10 metų ir pasodino į Lukiškio kalėjimą. 1948 m. ištremta į Vorkutą, kur nežmoniškose sąlygose išdirbo iki 1955 metų, kuomet jai buvo leista grįžti į Lietuvą. Vėl apsigyveno Šiauliuose. 1975 metais ji sužinojo apie Helsinkyje pasirašytą Baigiamąjį Aktą, kuris sukėlė vilčių, jog žmogaus teisės bus respektuojamos ne tik Vakaruose, bet ir Sovietų Sąjungos pavergtuose Rytų Europos kraštuose.

1976 m. lapkričio mėnesį, O.Poškienė kartu su kitais (Viktoru Petkum, kun. K.Garucku, Tomu Venclova ir B. Finkelšteinu) įsteigė „Helsinkio susitarimams remti lietuvių grupę”, kuri ėmėsi skelbti Lietuvoje vykstančius žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau Sovietų Sąjungos įstaigos nepanorėjo toleruoti tos grupės veiklos. 1977 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje buvo suimtas tos grupės narys Viktoras Petkus, kuriam buvo iškelta byla. Sovietų aukščiausias teismas bylą svarstė 1978 m. liepos 10-13 dienomis. Liudininkais, tarp kitų, buvo pakviesti visi Helsinkio lietuvių grupės nariai, išskyrus Tomą Venclovą, kuris buvo jau išvykęs į Vakarus. Ona Lukauskaitė-Poškienė, atėjusi į svetimų žmonių pripildytą teismo salę, garsiai paklausė kun. K.Garucką: „Ar tai vis liudininkai? Gal spaudos atstovai? Ak, ne! Tai matyt, privilegijuoti svečiai.“ Solidarizuodamiesi su V.Petkumi, lietuvių grupės nariai atsisakė duoti bet kokius parodymus. Pakviesta duoti parodymą, Ona Lukauskaitė-Poškienė pasakė teismui: „Helsinkio susitarimams remti lietuviškosios grupės narį Viktorą Petkų pažįstu kaip dorą, kultūringą ir gerą žmogų. Po jo suėmimo įteikiau prokuratūrai protestą dėl nenusikaltusio žmogaus suėmimo. Ir šiandien tebesu įsitikinusi jo nekaltumu, todėl prašau tamstą, teisėjau, atstatyti teisėtumą ir nutraukti bylą. Savo pareiškimą baigiau ir į tolimesnius klausimus neatsakinėsiu”. Neatsižvelgdamas į tokius palankius liudytojų parodymus, teismas paskelbė Viktorą Petkų „itin pavojingu recidyvistu” ir pasmerkė jį 3 metams kalėjimo, 7 metams griežto režimo lagerio ir dar 5 metams tremties.

Ona Lukauskaitė-Poškienė dėl veiklos Helsinkio grupėje buvo dažnai KGB pareigūnų tardoma ir bauginama, bet nuo savo darbo neatsisakė iki pat mirties.

Poetė Ona Lukauskaitė Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo išleidusi savo kūrybos du rinkinius: „Brangiausias pėdas” (1933) ir „Eilėraščių kraitis” (1939). Ji priklausė mūsų kairiųjų rašytojų grupei, susispietusiai apie Šiauliuose leidžiamą „Kultūros” žurnalą. Tačiau bolševikams okupavus Lietuvą, ji nenuėjo kvislinginiais keliais, kaip ir kitas socialistas poetas Kazys Jakubėnas, okupantui nenusilenkė, nepanorėjo jam tarnauti ir liko ištikima laisvės idealui. Todėl buvo suimta, kalinama ir ištremta į Sibirą. Grįžusi, ji vėl drąsiai stojo ginti žmogaus teisių, už ką vėl buvo tardoma ir terorizuojama.

Poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė buvo viena iškiliųjų lietuvių moterų, kurios visą savo gyvenimą pašventė kovai dėl šviesesnės mūsų tautos ateities.

Antanas Žvironas


(1899—1954)

Lietuvos nepriklausomybės laikais ir II-ojo pasaulinio karo meto vienas žymiųjų LSDP veikėjų buvo prof. Antanas Žvironas.

Gimęs 1899.X. 30 d. Užpaliuose, Utenos aps., A.Žvironas prieš I pasaulinį karą pradėjo mokytis Vilniaus gimnazijoje. Per karą buvo pasitraukęs į Rusiją, kur baigė vidurinį mokslą ir buvo pradėjęs studijuoti Tomsko technologijos institute. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, baigė karo mokyklą ir kelerius metus tarnavo artilerijos karininku kartu studijuodamas Kauno universitete. 1927 m. baigė matematikos-gamtos fakultetą. Gavęs valdžios stipendiją, 1931 m. išvyko tolimesnių fizikos studijų į Šveicariją, Ciuricho universitetą. Gavęs daktaro laipsnį, 1934 m. grįžo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur docentavo matematikos-gamtos fakultete. Kartu su šiuo fakultetu 1939 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, kur 1940 m. buvo pakeltas profesoriumi.

1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, universitetas grįžo prie senos tvarkos, buvusios prieš sovietizavimą. Vilniaus universitetas pradėjo dirbti pagal ankstesnį Vytauto Didžiojo universiteto statutą ir paskutinį reguliaminą. Bet neilgam. Universitete pradėjo lankytis nacių pareigūnai, kurie norėjo uždaryti kai kuriuos fakultetus ir nukreipti universiteto darbą Reichui naudinga kryptimi. Profesoriams teko slapta nuo okupacinių įstaigų priimti į universitetą studentus, dažnai skaityti jiems paskaitas ir juos egzaminuoti savo privačiuose butuose. Prof. A.Žvironas, kaip ir kiti, stengėsi apsaugoti Lietuvos jaunimą nuo karinės prievolės vokiečių daliniuose ar darbų Vokietijos karo pramonėje. Nepaisant įvairių kliūčių darbas universitete nenutrūko net ir tada, kai oficialiai Vilniaus universitetas buvo uždarytas. 1944 m. birželio-liepos mėnesiais, kuomet Raudonoji armija artėjo prie Vilniaus, daugelis Vilniaus universiteto mokslinio personalo pasitraukė į Vakarus, bet prof. A.Žvironas liko Lietuvoje.

1944-45 metais prof. A.Žvironas dirbo Vilniaus universitete fizikos-matematikos fakulteto dekanu ir bendrosios fizikos katedros vedėju. Jis dėstė bendrąją fiziką, teorinę mechaniką, fizikos istoriją ir tobulino mokomąsias laboratorijas.

Be akademinio darbo universitete, prof. A.Žvironas nuo 1936 iki 1940 m. redagavo gamtos mokslų žurnalą „Gamta”, parašė mokslinių darbų. Kaip visuomenininkas, jis dirbo Lietuvos Socialdemokratų partijoje ir bendradarbiavo socialdemokratų spaudoje. Vartojo A.Smėliūno slapyvardį. Išvertė iš vokiečių kalbos O. Bauerio veikalą “Socialdemokratija, religija ir bažnyčia” (1931 m.). Prisidėjo prie LSDP programos (1931 m.) paruošimo. Kaip sakė prof. S.Kairys, „Antanas buvo nuoširdus idėjos draugas ir ilgų metų bendradarbis partijos gretose. Tai žmogus visą save atidavęs darbo žmonių reikalui, nuoširdžiai mylėjęs Lietuvą ir jos žmones, nežinojęs kompromisų su savim, aukšto intelekto asmenybė… Tai retai humaniško būdo ir žmonėms šiltos širdies asmuo, tylus ir kuklus darbininkas”. („Tau, Lietuva” 8 psl.)

Žinodama nacių kėslus, LSDP vadovybė vokiečių okupacijos metu, prisidengusi Naujosios Lietuvos organizacijos vardu, paskelbė savo politines gaires. Pogrindyje buvo leidžiama „Naujoji Lietuva ir “Lietuvos Kelias”. Prof. A.Žvironas buvo vienas iš pirmųjų, kurie įsijungė į Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veiklą. Jis buvo slapto pogrindžio komiteto pirmininku Vilniuje.

Kaip ir kiti Lietuvoje likę politinių partijų veikėjai, prof. A.Žvironas 1945 m. pradžioje buvo sovietų saugumo organų suimtas ir tardytas. 1945 m. vasario 10 d. nuteistas 25 metams darbo stovyklos. Ištremtas į užpoliarinę Abez stovyklą Vorkutoje, kur buvo laikomi tūkstančiai lietuvių ūkininkų, jaunimo ir studentų. Kartu su jais turėjo pergyventi Sibiro darbo stovyklų pragarą. Visi jie buvo žiauriausiu būdu persekiojami ir verčiami dirbti nežmoniškose sąlygose. Prof. A.Žvironas, neatsižvelgiant į jo sveikatos stovį, buvo priverstas dirbti prie anglių pakrovimo ir iškrovimo. Ten jis susirgo džiova ir inkstų liga.

Praradęs sveikatą, prof. A. Žvironas grįžo iš Vorkutos į Lietuvą 1954 m. liepos 10 d. Mirė 1954.X.6 d. Vilniuje. Palaidotas Užpaliuose.

Motiejus Pečiulionis


(1888—1960)

Motiejus Pečiulionis buvo Lietuvos kariuomenės generolas, visuomenininkas ir spaudos bendradarbis. Jis nepriklausė jokiai politinei partijai, bet savo pažiūromis buvo artimas socialdemokratams.

Gimęs 1888 m. sausio 31 d. Ranciškės km., Šventežerio vls., Seinų apsk., Motiejus Pečiulionis mokėsi Suvalkų gimnazijoje, kurią baigęs studijavo matematiką Petrapilio universitete. Ten buvo įsijungęs į liet. s.d. studentų visuomeninę veiklą. I-ojo pasaulinio karo metu tarnavo rusų kariuomenėje ir 1916 m. baigė artilerijos karo mokyklą. Kovojo vokiečių ir austrų frontuose.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniuje socialdemokratų laikraščio „Darbo balsas” redakcijoje. 1919.II.1 įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas vyr. karininku į I bateriją. Vėliau suformavo 4 bateriją, kuriai vadovavo per visą laisvės kovų laikotarpį. Kovojo bolševikų, lenkų ir bermontininkų frontuose. Už pasižymėjimą buvo apdovanotas dviem Vyčio Kryžiais su kardais.

1921 m. Pečiulionis buvo paskirtas 3-čio artilerijos pulko vadu, o 1922 m. komandiruotas į Fontainebleau artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Po trijų metų jis buvo pasiųstas į aukštuosius technikos kursus Paryžiuje, kuriuos baigęs 1926.X.4 buvo paskirtas artilerijos tiekimo viršininku. Nuo 1930.VI.1 buvo ginklavimo valdybos viršininku. 1935.III.1 pakeltas į generolo laipsnį.

1924 m. M.Pečiulionis vedė mokytoją Konstanciją Vaitiekūnaitę, su kuria išaugino sūnų Tomą ir dukterį Jonę. 1936 m. gen. M.Pečiulionis pasitraukė iš kariuomenės į atsargą.

Jackus Sonda, pažinojęs M. Pečiulionį nuo studentavimo laikų, sako, kad M Pečiulionis 1914 m. Petrapilyje priklausė lietuvių visuomenininkų (socialdemokratų) kuopelei. Vėliau Lietuvoje M. Pečiulionis, kaip karys, aktyviai nedalyvavo LSDP veikloje, bet „jis buvo gryno kaulo demokratas, nesipūtė net generolo uniformą dėvėdamas”.

Gen. Stasys Raštikis rašo („Lietuvos likimo keliai”, 75 ir 265 psl.), jog gen. Motiejus Pečiulionis buvo vienas iš geriausių Lietuvos artilerijos vadų, labai sąžiningas, pareigingas, teisingas ir savo darbui labai atsidavęs karininkas.

Už ypatingus nuopelnus Lietuvai M.Pečiulionis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais.

II-ojo pasaulinio karo metu, Lietuvai esant vokiečių okupacijoje, gen. M.Pečiulionis įsijungė į rezistencinę veiklą ir buvo maž. VLIKo karinio sektoriaus vadovu. 1944 m. vasarą jis pasitraukė į Žemaitiją ir vadovavo daliniams, kovojantiems prieš bolševikus. 1944 m. spalio mėn., išleidęs savo šeimą į Vakarus, pats liko Lietuvoje. Po kurio laiko jis buvo bolševikų suimtas, kalinamas Maskvoje ir Vorkutos koncentracijos stovykloje. 1956 m. su palaužta sveikata grįžo į Lietuvą ir 1960 m. sausio 26 d. mirė. Palaidotas A. Panemunėje.

Mečius Markauskas
(1891—1979)

Advokatas Mečius Markauskas buvo vienas žymiųjų LSDP veikėjų, kuris dirbo visuomeninį darbą Marijampolėje, Šiauliuose ir Kaune.


Mečius Markauskas su šeima sutinka 1956 metus Sibire

Gimęs 1891.X. 3 d. Giršinų km., Mosėdžio vls., Kretingos aps., Mečius Markauskas mokėsi Palangos progimnazijoje ir Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė 1912 m. Studijavo teisę Maskvos universitete, kurį baigė 1917 m. Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką dirbo Kauno miesto darbo inspektoriumi. 1920 m. apsigyveno Marijampolėje, kur pradėjo verstis advokatūra. Pagal LSDP sąrašą buvo išrinktas į I ir II Seimą. 1925 m. spalio 2 d. pasitraukė iš Seimo atstovų ir apsigyveno Šiauliuose, kur perėmė mirusio adv. S. Lukauskio bylas ir  vėl ėmė verstis advokatūra. Tuo pat laiku dalyvavo Šiaulių socialdemokratų veikloje, buvo išrinktas LSDP Centro komiteto nariu.

M. Markauskas dar būdamas gimnazistu dalyvavo lietuvių moksleivių slaptame aušrininkų sąjūdyje, būdamas studentu įsijungė į socialistų liaudininkų eiles. Lietuvoje po I pasaulinio karo įstojo į LSDP, suorganizavo kuopą Marijampolėje, sušaukė Sūduvos socialdemokratų suvažiavimą, per Seimo rinkimus agitavo balsuoti už LSDP sąrašą. Mečiaus Kauko slapyvardžiu rašė Aušrinėje, Lietuvos žiniose, Socialdemokrate ir kurį laiką jį redagavo. Išspausdino: Kaip rasti įstatymus Vyr. Žiniose (1920), ir išvertė M.Tugan-Baranovskio „Socializmas – visuomenės idealas” (1922).

II-ojo pasaulinio karo metu bolševikams okupavus Lietuvą, adv. Mečius Markauskas su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą – Krasnojarską, iš kur į Lietuvą grįžo tik po 10 metų. Mirė ir 1979 m. sausio 21 d. palaidotas Kretingos kapinėse.

Jurgis Byla

Jurgis Byla buvo žymus Lietuvos teisininkas, socialdemokratas, visuomenės veikėjas ir spaudos bendradarbis.

Gimęs 1890 m. vasario 3 d. Geišių km., Jurbarko vls., Raseinių apsk., Jurgis Byla mokėsi Palangos progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje, 1909-1914 m. studijavo Petrapilio universitete. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto teisės fakultetą.

Nuo 1907 m. J. Byla dalyvavo LSDP darbe. 1917 m. kartu su V.Bielskiu, J.Tumu, A.Graurogku, J.Jankausku ir A.Voldemaru dalyvavo Kijeve sušauktame Rusijos pavergtųjų tautų kongrese, o prieš tai lietuvių seime Petrapilyje. 1919-1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, nuo 1920.IX.15 iki 1922.11.22 buvo krašto apsaugos ministro padėjėju, 1924-1926 m. karo prokuroru. Vėliau buvo Kauno apygardos teismo prokuroru ir iki 1940 m. Vyr. Tribunolo teisėju.

Jurgis Byla bendradarbiavo Lietuvos Žiniose, Socialdemokrate, Mūsų žinyne, Karde, Lietuvos Aide. Nuo 1933 iki 1940 m. redagavo Teisę, parengė spaudai visą eilę teisės leidinių.

Apie 1945 metus Jurgis Byla buvo išvežtas į Sibirą ir tolesnis jo likimas nežinomas.

Kazys Jakubėnas

Sovietų saugumo pareigūnų Vilniuje nukankintas poetas ir vertėjas Kazys Jakubėnas buvo socialistu nuo jaunystės dienų.

Gimęs 1908 m. sausio 28 d. Kaušiškių km., Papilio vals., Biržų apsk. gausioje ūkininko šeimoje, Kazys Jakubėnas mokėsi Papilio pradžios mokykloje, kur mokytoju buvo Kazys Binkis, ir 1928 m. baigė Biržų gimnaziją. Įstojęs į Lietuvos universitetą, studijavo teisę.

Dar būdamas gimnazijoje, K. Jakubėnas Biržų apskrityje organizavo socialistinio jaunimo kuopeles ir “Kultūros” būrelius. Kaune įsijungė į studentų aušrininkų draugiją, kurios nariu išbuvo iki 1937 metų. Už socialistinę veiklą 1929 m. gegužės mėn. jis buvo suimtas ir karo lauko teismo nuteistas 10 metų kalėti (ryšium su atentatu prieš min. pirm. A.Voldemarą, kuriame nedalyvavo). 1931 m. pabaigoje buvo paleistas, bet 1933 m kovo mėn. vėl suimtas. Šį kartą su K. Boruta. Kalintas iki 1935 m. pavasario. 1936 m. turėjo nutraukti savo studijas.

Bendradarbiavo žurnaluose Aušrinė, Jaunimas, Kultūra, almanache „Prošvaistė” ir kt., pasirašinėdamas slapyvardžiais Maikis, Barabošius, P.Kalnietis, J. Šapalėlis, R. Bertašius ir kt.

1941 m. vokiečiams užėmus Lietuvą, K Jakubėnas dirbo Kauno baldų dirbtuvėje, o 1942-43 m. – Alytaus Tbc. sanatorijoje. Nuo 1943 m. slapstėsi. Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, nuo 1944 m. „sudėtingomis pokario metų klasių kovos sąlygomis, Kazys Jakubėnas ne iš karto rado vietą tarybiniame gyvenime”, kaip oficialiai yra aiškinama sovietų leidiniuose. Jis buvo suimtas ir kalinamas Vilniaus kalėjime. Kaip rašė „Literatūra ir menas” (1983.II.5), jo „gyvenimo siūlas tragiškai ir nelemtai nutrūko 1950 metų sausio 8 dieną.” Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Kazys Boruta

Dar viena sovietų saugumo organų auka buvo pasižymėjęs lietuvių poetas, rašytojas ir dailiosios literatūros vertėjas Kazys Boruta.

Gimęs Kūlokų km., Liudvinavo vls., Marijampolės apskr., Kazys Boruta mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, iš kurios už Gegužės Pirmosios šventimą 1924 m. buvo pašalintas. Išlaikęs egzaminus eksternu, 1924 m. Lietuvos universitete pradėjo studijuoti literatūrą ir istoriją. Priklausė studentų aušrininkų draugijai ir 1925 m. vadovavo studentų socialistų draugijos protesto mitingui, už ką buvo pašalintas iš universiteto. 1926 m. persikėlė studijuoti į Vienos universitetą. 1927 m. pasitraukė į Latviją ir įsijungė į lietuvių socialdemokratų emigrantų veiklą.

1928 m Rygoje K.Boruta išleido almanachą „Audra”. Po emigrantų triukšmingo suvažiavimo, tais pačiais metais jis buvo ištremtas iš Latvijos. Tada vėl grįžo į Vieną kur 1928-1930 m. tęsė literatūros ir filosofijos studijas. Bendradarbiavo žurnale „Trečias frontas”.

1930 metais K. Boruta persikėlė į Berlyną, kur buvo leidžiamas socialdemokratų emigrantų laikraštis „Kova”, o 1931 metais grįžo į Lietuvą. 1932 m. redagavo almanachą „Darbas”.

Už ankstyvesnę politinę veiklą, 1934 m. rugpjūčio mėn. K. Boruta buvo nuteistas 4 metams kalėjimo, bet 1935 m. buvo amnestuotas.

Bendradarbiavo Lietuvos žiniose, Kultūroje ir kt. 1940 m. redagavo Dienovidį, 1941 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijoje. Vokiečių okupacijos metais rašė savo tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas”.

Apie vėlesnį laikotarpį K. Boruta rašė: „Sunkūs buvo pokario metai Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Neišvengiau ir aš savo vargų ir bėdų, gal per nesusipratimą, gal ir per savo neapdairumą. Kur čia dabar supaisysi?”

1946 m. kovo 17 d. K. Boruta buvo sovietų saugumo suimtas ir spalio 20 dieną, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso str. 58-12, nuteistas 5 metams. Kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo suimtas jam lankantis O. Lukauskaitės-Poškienės bute, kurią suėmus tuo metu budėjo saugumo pareigūnai. Anksčiau O. Poškienė rengė memorandumą popiežiui dėl ano meto Lietuvos padėties. Poškienė jį parodė Borutai ir savo draugei, irgi rašytojai, kuri apie tai informavo saugumą. Boruta gi niekam apie tą memorandumą neprasitarė, tad nusikalto prieš valdžią. K. Boruta taip pat buvo kaltinamas dėl jo privačių pasikalbėjimų su dviem savo draugais rašytojais.

Žmonos (Jadvygos Čiurlionytės) pastangų dėka, K. Boruta kalėjo Vilniuje ir nebuvo išsiųstas į Sibirą. 1949 m. sausio 25 d. jis buvo amnestuotas ir kovo 17 d. paleistas iš kalėjimo. Jo amnestijos prašymas buvo įteiktas 1946 metais.

Kazys Boruta mirė Vilniuje 1965 m. kovo 9 dieną.

Kiti socialdemokratai

Komunistai socialdemokratus laikė didžiausiais savo priešais. Todėl, bolševikams okupavus Lietuvą, socialdemokratai buvo labiausiai persekiojami ir terorizuojami. Daug lietuvių socialdemokratų paliko savo kaulus Sibiro tundroje ir tik nedaugelis, grįžę palaužta sveikata, mirė Lietuvoje. Kai kurių nukentėjusių pergyvenimai buvo aprašyti Kipro Bielinio knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija”.

Tarp tų, kurių likimas ligšiol nebuvo žinomas, buvo buv. Seimo atstovas Jonas Merkelis. Jis buvo ištremtas į Sibirą.

Bet ir kiti socialdemokratai, kurie 1944 metais liko Lietuvoje, buvo terorizuojami ir kalinami. Tarp pastarųjų – žymi LSDP veikėja ir buv. Seimo atstovė adv. Liūda Vienožinskaitė -Purėnienė. Ji mirė 1972 m. lapkričio 17 d. Kaune.

Irkutsko kalėjimas


1980 m. nuotrauka

Irkutsko kalėjimas buvo pagarsėjęs dar caro laikais. Per jį perėjo daug lietuvių socialdemokratų ir kitų veikėjų, varomų Sibiro katorgon. Čia 1912 metais tarp kitų buvo kalinamas tais laikais dar jaunas socialdemokratas Kipras Bielinis (1883-1965) ir žymiausias Marijampolės knygnešys, socialdemokratas Andrius Verbyla (1879-1941).

Irkutsko platesnėje apylinkėje 1941 ir paskesniais metais buvo daug ištremtų lietuvių. 1944 metais bolševikams pakartotinai Lietuvą okupavus, dalį suimtų lietuvių ištrėmė prievartos darbams į plotus tarp Irkutsko ir Čitos, palei Mongolijos pasienį. Čia buvo ištremta ir Ona Leonaitė-Kairienė.

Plačiau apie Irkutsko kalėjimą galima rasti K.Bielinio knygoje „Teroro ir vergijos imperija Sovietų Sąjunga” (266 psl.) ir atsiminimuose „Penktieji metai”. Taip pat B. Armonienės knygoje „Palik ašaras Maskvoje”, kur ji aprašo susitikimą Irkutsko kalėjime su kitais lietuviais.

——————-

Straipsnis paimtas iš Juozo Vilčinsko knygos LIETUVOS SOCIALDEMOKRATIJA, Londonas, 1985.

Literatūra:

Kipras Bielinis, Teroro ir vergijos imperija Sovietų Rusija, New Yorkas, 1963

Kipras Bielinis, Penktieji metai, New Yorkas, 1959

Elena Juciūtė, Pėdos mirties zonoje, New Yorkas, 1974

Rubriką IN MEMORIAM paruošė Kasparas Dikšaitis

 

 
   
  Į viršų  
     
     
© 2004 Lietuvos socialdemokratų sąjunga
  Lietuvos socialdemokratų sąjungos būstinė Vilniaus g. 22, LT-01119 Vilnius
Tel./faks. (8-5) 2122157, el. paštas: info@lsds.lt