į pagrindinį Rašykite mums
 
 
KAS YRA LSDS?
NAUJIENOS IR AKTUALIJOS
LSDS VEIKLA IR RENGINIAI
DOKUMENTAI, KOMENTARAI
SKYRIAI INFORMUOJA
PROGRAMA
IŠSAUGOTI NE TIK LIETUVOS VARDĄ
ISTORIJA
SOCIALDEMOKRATIJOS ISTORIJOS PUSLAPIAI
IN MEMORIAM
MŪSŲ BIČIULIAI
APIE PROFESINES SĄJUNGAS
KVIEČIAME PRISIJUNGTI
KONTAKTAI
VADOVAI
LSDS Deutsch (German)
LSDS English
FACEBOOK
SOCIALDEMOKRATINĖS MINTIES INSTITUTAS
2012 M. SEIMO RINKIMAI
2011 M. SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMAI
2008 M. SEIMO RINKIMAI
SUSIVIENIJIMAS “UŽ LIETUVĄ LIETUVOJE”
 
  Naujienos ir aktualijos
  2015 06 24  
 

SDMI pasiūlymai dėl Socialinio modelio

 
  plačiau  
     
  2015 05 10  
 

2015.05.12 d. vyks socialdemokratinė sueiga

 
  plačiau  
     

Tomas Bakučionis

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2016-02-01

Kaltųjų paieškos atominėje Astravo istorijoje

Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė drėbtelėjo iš peties: „Astravo elektrinei kelią atvėrė 2012 metų referendumas“. Supraskit – kalta Tauta.

(Straipsnis DELFI).

„Jei nebūtų sustabdytas saugios japoniškos Visagino atominės elektrinės projektas, apie Astravo AE šiandien negirdėtume”, savo rašinyje DELFI portale toliau tikino politikė. Buvusi Krašto apsaugos ministrė (Andriaus Kubiliaus vyriausybėje 2008-2012 metais) pasiuntė keletą žinučių visuomenei. Pirma – daugiau kaip pusė Lietuvos piliečių (t.y. tie, kurie balsavo 2012 metų referendume prieš naujos AE statybą) yra idiotai arba Kremliaus agentai ir antra – A.Kubiliaus Vyriausybė norėjo pastatyti saugų japonišką reaktorių, bet Tauta buvo apkvailinta socialdemokratų propagandos. Dėl to, kad japonų gamybos reaktorius yra patikimesnis už rusišką RBMK tipo, su ponia Rasa tikrai nesiginčysiu, nes ir pats taip galvoju, kita vertus toks ginčas būtų beprasmiškas, nes nei aš, nei ponia Rasa nesame branduolinių reaktorių specialistai. Svarbiau yra kitkas. Turiu rimtą priekaištą šiai politikei (kaip Lietuvos pilietis) dėl jos nedemokratinio požiūrio į Tautą ir Valstybę. Įtariu, kad p. Rasa mano, jog Tauta prarado atmintį. Galiu užtikrinti, kad tikrai dar ne visi. Dėl socialdemokratų propagandos – atskiras klausimas, nes manau, kad prieš 2012 metų referendumą socialdemokratai lošė tą patį Visagino AE projekto propagandinį pokerį su konservatoriais tik gal labiau „užsimaskavę“.

Diskutuojant šia tema visų pirma reikėtų pastebėti, kad Baltarusijos valstybės įmonė „Atominės elektrinės statybos direkcija“ sutartį dėl elektrinės statybos su Rusijos valstybinei bendrovei „Rosatom“ priklausančia UAB „Atomstrojeksport“ sudarė dar 2011 m. spalio mėnesį, taigi dar tada, kai Lietuvoje jokiais referendumais net nekvepėjo, o Visagino atominė – jau 2 metai, kaip neveikė. Tad Tautos valia, pareikšta referendume 2012 metais čia niekuo dėta!

Antra. Reikia priminti, kokios peripetijos lydėjo mūsų, Visagino AE uždarymą, kuri kaip žinia, buvo uždaryta dėl suderėtų sąlygų su ES derybininkais Lietuvai stojant į Europos Sąjungą. Prisiminkime – 1995 metais LR Vyriausybė Europos Komisijai įteikė prašymą dėl Lietuvos stojimo į ES, derybos dėl stojimo pradėtos 1999-ais. Vyriausias Lietuvos derybininkas buvo Petras Auštrevičius, šiuose procesuose ir ne vienas Premjeras dalyvavo (tuomet konservatorius – G.Vagnorius, taip pat eks-konservatorius R.Paksas, A.Kubilius, vėl R.Paksas – tik jau liberalas). Prezidentu tuomet buvo Valdas Adamkus. Pagaliau 2003-ių balandžio mėnesį, Prezidentu jau tapus Rolandui Paksui, o dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei tuomet būnant Finansų ministre, tuometinis Premjeras Algirdas Brazauskas bei Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė stojimo į ES sutartį. Taigi, prie Lietuvos išsiderėtų pozicijų prisidėjo visa ši solidi kompanija, tiek vadinami dešinieji, tiek kairieji politikai, tad ir atsakomybė už suderėtas stojimo į ES sąlygas bei jų pasekmes (tame tarpe ir Visagino AE ankstyvą uždarymą) tenka tiek konservatoriams, tiek ir socialdemokratams bei liberalams. Ne kartą buvo skelbti specialistų komentarai ir paaiškinimai, kad Visagino AE galėjo būti saugiai eksploatuojama gerokai ilgiau ir nebuvo jokio būtinumo uždaryti ją 2009 metais, juolab, kad tuo metu apie elektros jungtis su Švedija ir Lenkija buvo tik pradėta kalbėti. Beje, tuometinė Lietuvos valdžia atsiklausti Tautos dėl stojimo į ES suskato tik po to, kai A.Brazauskas ir A. Valionis jau buvo pasirašę stojimo sutartį… Atsimenate, kai 2003-ųjų gegužę tuometinė Valdžia referendumą dėl (į)stojimo į ES organizavo net 2 dienas! … pašlakstydama alumi ir pabarstydama skalbimo milteliais? …. bet tai jau mūsų istorijos dalis – tokia, kokia buvo. Galėčiau poniai Rasai dar priminti, kiek kartų Lietuvos televizijos eteryje 2012 metais buvo sukami propagandiniai filmukai apie reaktoriaus turbinos mentes kruopščiai šlifuojančius japonų koncerno „Hitachi“ specialistus, to koncerno, kuris A.Kubiliaus vyriausybei norėjo parduoti galingą ir labai brangų atominį reaktorių, nors tokio galingo Lietuvai ir nereikėjo (nereikia jo ir dabar!). Tad kur šioje vietoje p. Rasa įžvelgė norimai statyti Visagino AE priešingą propagandą? Tai gal vis dėl to mūsų Tauta turi supratimą ir nuovoką, ko reikia Lietuvai, nepaisant to, kad politinis elitas ją ne kartą išvadino „šunauja“, „runkeliais“ ir panašiais epitetais bei plovė smegenis propagandiniais filmukais. Esmė ta, kad Lietuvos valdžia nesuprato savo pareigų Tautai. Ne smegenis Tautai filmukais reikia plauti, o dalykiškai, sąžiningai paaiškinti ir šviesti Tautą.

Dabar yra blogiausia tai, kad kilusiose konservatorių ir socdemų rietenose dėl Astravo AE, daugiausia ieškoma kaltų (nors kaltos abi pusės!), tačiau mažai ir labai nekonkrečiai kalbama, kokių Lietuva galėtų imtis žingsnių, kad tarptautiniu mastu sudaryti kliūtis Astravo AE projekto įgyvendinimui. Viešojoje erdvėje nuomonių sklando įvairių, nuo visai pesimistinių iki santūriai optimistinių. Kalbama ir apie technines priemones – srovės keitiklių statymą, kurie fiziškai neleistų patekti į Lietuvą Astravo AE gaminamai elektros energijai. Ar ši priemonė būtų veiksminga, turėtų paaiškinti specialistai, įvertinę visą Rytų Europos energetinių tinklų išdėstymą, bet ne politikai. Politikų uždavinys – ginant Lietuvos nacionalinius interesus (ir ne kitaip!) veikti politinės ir ekonominės diplomatijos priemonėmis, surasti bendraminčių Baltijos, Skandinavijos šalyse, neprošal būtų atgaivinti ir dalyvavimą Vyšehrado šalių grupėje. Turint omeny nedėkingą tarptautinį kontekstą (Europos dėmesį pabėgėlių klausimui ir Sirijos konfliktui), tai – išties nelengvas uždavinys. Tad nūdienos politinės arenos herojams – Prezidentei, Užsienio reikalų ministrui ir socialdemokratų partijai (kaip valdančiajai!) tenka pagrindinė atsakomybė, nes situacija tampa grėsminga. Šioje vietoje R.Juknevičienės pastebėjimas dėl Astravo AE sąsajų su hibridinio karo grėsmėmis – visiškai logiškas. Ir dar dėl vieno dalyko sutinku su p. R.Juknevičiene – socialdemokratai be reikalo dabar nervinasi. Reikia imti ir dirbti savo darbą, o ne purkštauti lyg įsižeidusiems paaugliams dėl opozicinių partijų pasirašyto kreipimosi į Vyriausybę. Tokios jau demokratijos taisyklės, gerbiamieji socdemų lyderiai! Jei jau buvusioji valdžia pražiopsojo traukinį, darykite kaip veiksmo filmo herojai – sėskite į gerą automobilį ir vykitės, kol traukinys dar visai nenuvažiavo, nes dabar jūs valdžioje.


Arvydas Akstinavičius

PSDP
2015-12-28

Tradiciniai „perliukai“ naujiems rinkimams

Jei nuolatos girdite kalbas apie Seimo rinkimų tvarkos, sistemos keitimus, net nežiūrėdami į kalendorių galite būti tikri, jog iki jų beliko metai laiko. Ar net mažiau. Kaip visados, taip ir šįkart, viešojoje erdvėje skamba panašūs politiniai „perliukai“.

Pirmas perliukas – mažinti Seimo narių skaičių.

Argumentuojama tuo, kad sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau Seimo rinkimuose balsuoja ne gyventojai, o Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių, skirtingai nuo gyventojų Lietuvoje, skaičius pakito neženkliai. Beje, įdomiausiai atrodo tie politikai, kurie viešai propaguodami šį siūlymą, tuo pačiu skelbia didelį susirūpinimą emigracijos klausimais. LR Konstitucijos 33 straipsnis aiškiai teigia, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, o 34 straipsniu LR piliečiams Konstitucija suteikia teisę rinkti ir būti renkamiems. Kad išvykusieji iš Tėvynės negyvena Lietuvoje, niekas nesiginčija, tačiau kodėl jie turi nebelikti rinkėjais ir būti išpilietinti? Tai kaip tuomet išsaugoti emigrantų ryšį su Tėvyne, kuomet politinėmis kalbomis atimamos jų konstitucinės teisės ir nukertami pagrindiniai saitai su Lietuva – ribojamos LR Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir pareigos.

Antras perliukas – Seimo narius rinkti vienmandatėse apygardose.

Tenka tik apgailestauti, jog akcentuojamas neesminis momentas, o didžiausia problema – tai, kad rinkimai vyksta nedemokratiškai, prasilenkiant su LR Konstitucija lieka nepaliesta. Silpnos demokratijos sąlygomis, rinkimams vykstant beideologinėje politinėje bazėje, esant aukštam politinės korupcijos lygiui mišri rinkimų sistema yra optimaliausias variantas Lietuvai. Niekas dar neįrodė kuo vienmandatininkai Seimo nariai pranašesni už sąrašinius. Pasakymas, kad „norim rinkti tiesiogiai“ – viso labo tėra tik klišė, nes ir taip 71 Seimo narys renkamas vienmandatėje apygardoje – t.y. tiesiogiai. Greitai jau bus metai, kai tiesiogiai išrinkti merai. Ir kuo gi dabartiniai merai geresni, pranašesni už anksčiau rinktus pačių savivaldybių tarybų narių? Atrodo, kad niekuo. Jau teko girdėti, manau, ateityje trafaretiniu tapsiantį rinkėjų pasakymą, jog „ir tie, ir tie – vagys“. Nieko nuostabaus, juolab, jei ir mero pavardė dar ta pati. Tik anksčiau jis buvo renkamas tarybos, o dabar jau pačių rinkėjų. Tačiau rinkėjas Lietuvoje dažniausiai niekados nekaltas (ir neatsakingas), kad ir už ką bebalsuotų. Įprastai kalta būna aplinka.

Trečiuoju perliuku pastaruoju metu, manau, tapo kalbos apie prevencines priemones „butaforiniams“ kandidatams į Seimo narius.

Ilgai buvo kalbėta apie užstato didinimą tokiems kandidatams (nors kokią reikšmę, pavyzdžiui, guogoms gali turėti užstato dydis?), o neseniai priimtas sprendimas, kad laimėjęs Seimo nario rinkimus, pavyzdžiui, europarlamentaras praranda Europos Parlamento mandatą. Tačiau vargu ar toks sprendimas ženkliai pridės politinio skaidrumo ir sąžiningumo. Juolab, kad greičiau tai tėra tarppartinių santykių žaidimo elementas ir apima vieną rinkimų segmentą – taikytinas Seimo rinkimams ir praktiškai orientuotas 2016 – tiesiems metams. Politinių dviveidysčių prevencijai turėtų būti taikoma griežta nuostata – turėdamas mandatą, kito (antro) siekti negali. Teisę tam įgyji tuo atveju, jei prieš registruodamasis rinkimams atsisakai turimo mandato. Ir tik tuomet gali dalyvauti būsimuose rinkimuose bei įgyji teisę siekti kitokio mandato. Ir tai privalo be išimties galioti visoms trims rinkimų pakopoms: savivaldybių tarybų ir merų, Seimo bei Europos Parlamento.


Tomas Bakučionis

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-11-30

Apie profesionalias intrigas „aukšto lygio“ politikoje

Tragikomiškos Igorio Molotkovo gaudynės (ačiū Dievui – be aukų!), graudulingi ir situacijai neadekvatūs Seimo Pirmininkės vieši komentarai, tradiciškai griežti Prezidentės treptelėjimai ir pagaliau Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pareiškimas dėl atsistatydinimo išjudino Tautą. Socialiniai tinklai tiesiog užvirė nuo pasipiktinimų, palaikymų policijai bei peticijų, raginančių atstatydinti Seimo Pirmininkę ir prieš Sauliaus Skvernelio atsistatydinimą. Gerai, kad visuomenė dar turi pilietinio aktyvumo ir jį parodo. Blogai, kad visuomenė tampa politikų priešrinkiminių manipuliacijų ir kvailų, asmeninėmis ambicijomis grįstų intrigų auka. Galima manyti, kad tokių intrigų trikampyje (Graužinienė – Grybauskaitė – Butkevičius) atsidūrė ir Vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis. Žinia, FaceBook ir kituose socialiniuose tinkluose aktyviai darbavosi ir Vidaus reikalų ministerijos arba Policijos departamento viešųjų ryšių specialistai, kurie savo darbą atliko kur kas geriau nei jų ginkluoti kolegos.

Tačiau būtų kvaila reikalauti besąlygiškos Ministro atsakomybės dėl vieno bukagalvio (kad ir su 20 metų stažu) neatsakingo poelgio – palikti ginklą be priežiūros. Klausimas, kodėl Prezidentė Dalia Grybauskaitė nė puse lūpų neužsiminė apie dabartinio Generalinio komisaro Lino Pernavo atsakomybę? Pagal struktūros subordinaciją artimiausias aukščiau stovintis atsakingas pareigūnas turėtų būti tiesioginis to žioplo pareigūno viršininkas. Kita vertus, jei pareikalausime atsakomybės iš pastarojo – kodėl savalaikiai neinstruktuojami pareigūnai, kodėl jie nemoka elgtis su ginklu arba pamiršta, kaip reikia su ginklu elgtis (jei ginklas net savaime iššauna ir sužaloja niekuo dėta žmogų) ir panašiai, garantuotai sulauksime standartinio atsakymo, jog pareigūnų apmokymams trūksta lėšų. Žiniasklaidoje jau nuskambėjo informacija, kad vieno pareigūno apmokymui šaudyti per metus skiriama 30 šovinių. Išties apgailėtinas ir sveiku protu nesuvokiamas mizeris! Sveiku protu nesuvokiama ir tai, kad policijos antiteroristinės rinktinės „Aras“ vadas gauna tris kartus mažesnį atlyginimą nei Vyriausybės kancleris. Sauliaus Skvernelio atsakomybės klausimas būnant vidaus reikalų ministru galėtų būti analizuojamas nebent tuo aspektu, kad jis prieš tai 3 metus (2011-2014) dirbo Lietuvos policijos Generaliniu komisaru, o jo karjera policijos struktūrose buvo sklandi ir nuosekli – nuo Trakų rajono policijos komisariato kelių policijos komisaro inspektoriaus pareigų (1998-1999). Paradoksalus sutapimas, tačiau Generaliniu komisaru S.Skvernelis tapo po to, kai iš šių pareigų atsistatydino Vizgirdas Telyčėnas 2011-ų vasario mėnesį dėl Trakų rajono policijos komisariato (to paties, kur savo karjerą pradėjo Saulius Skvernelis) girto patrulio sukeltos avarijos, kurioje žuvo trys žmonės. Taigi, Saulių Skvernelį galima laikyti tikru ir nuosekliu policijos profesionalu, kuriam tikroji padėtis policijos įstaigose ir sistemos struktūrose kaip nė vienam iš jo pirmtakų (pavyzdžiui – D.A.Barakauskui, R.Šukiui ar R.Palaičiui), turėjo būti gerai žinoma ir suprantama, juolab – tie paminėtų skaičių mizeriai. Sunku dabar būtų vertinti iš viešosios informacijos, ar būdamas policijos vadovu S.Skvernelis dėjo pakankamas pastangas, kad pagerinti iš esmės apgailėtiną policijos finansavimą, ar pakankamai aiškiai ir principingai gynė policijos įstaigų pozicijas prieš tuometinius politikus, nuo kurių sprendimų priklausė policijos aprūpinimas ir pareigūnų darbo sąlygos, pagaliau – jų darbo apmokėjimas, tačiau viena permanentinė problema yra visiškai akivaizdi – mūsų valstybės tarnyboje vyrauja baimė, padlaižystė ir konformizmas, nes aukštesnėje tarnybinėje pozicijoje stovinčiajam visuomet patogesnis yra vidutinių gabumų ir neišsišokantis (tuo pačiu – ir nekūrybingas) žemiau stovintis. Priešingu atveju, ar turėtumėme šiandien visose valstybės valdymo srityse tokias krūvas metais iš metų neišsprendžiamų problemų? Pagaliau, ne kieno nors, o būtent generalinio komisaro (bet kurio buvusio, įskaitant ir S.Skvernelį) reikėtų tiesiai šviesiai ir viešai paklausti – kaip nutiko, kad policijai stingant finansavimo, buvo vykdomi dideli ir labai brangūs viešieji pirkimai policijos pastatų renovacijai ir transporto priemonių įsigijimui, ir dėl tų viešųjų pirkimų buvo net pradėtos baudžiamosios bylos ir teisiami pareigūnai? Nors nė vienas iš buvusių generalinių komisarų nuteistas nebuvo, ar nė vienas iš jų dėl to nesijaučia esąs taip pat kaltas?

Grįžtant prie gaudynių vakaro vis dėl to esu įsitikinęs, kad S.Skvernelis elgėsi kaip profesionalas, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų pirmąsias valstybės damas. L.Graužinienės viešus „priekaištus“ S.Skverneliui net sunku komentuoti, nes tų „priekaištų“ turinys yra toks neadekvatus situacijai, kad man dvelkia kažkokiu marazmu. Gi Prezidentės vieši grūmojimai kumšteliu ko gero jau seniai niekam neturi nei teigiamo, nei neigiamo poveikio, tačiau viešąją opiniją tai vis dėl to įtakoja. Urbi et orbi Jos Ekscelencija paskelbė, kad „Jau ne pirmą kartą ministras demonstruoja žemą politinį lygį, kai mėgina komentuoti arba neprisiima, arba nesupranta savo asmeninės atsakomybės. Vidaus reikalų ministras privalo laiku ir pilnai informuoti apie įvykius visus valstybės vadovus“. Ar tikrai taip? O kokį politinio lygio pavyzdį ministrams ir visai Tautai rodo pati Prezidentė? Kokiu politiniu lygiu reikėtų įvardyti Prezidentės neseniai viešai mestus kaltinimus grupei Seimo narių apie jų tariamas sąsajas su kriminaliniu pasauliu, net nesivarginant pateikti kokių nors įrodymų ar bent konkretesnių duomenų? Kokiu politiniu lygiu reikėtų įvardyti Prezidentės viešai išsakytus komentarus Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo adresu po to, kai šis teismas padėjo tašką neteisėto Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo istorijoje? Apie kokį Prezidentės politinį lygį galima kalbėti, kai ji nesugeba prisiimti politinės atsakomybės dėl jos paskirto generalinio prokuroro, kuris 5 metus daugiau nieko nedarė, o tik iš esmės griovė prokuratūros sistemą? To pasekmes turime šiandien, kai valstybė jau pusę metų gyvena be Generalinio prokuroro! Pagaliau, kaip reikėtų vertinti Prezidentės poziciją po aikštėn iškilusių Druskinininkų maudynių (kur pasižymėjo ir Seimo pirmininkės patarėjas Ž.Pacevičius), Premjero sekretoriato vadovės Dž.Žiugždienės namelio remonto skandalų? Bent tokio Prezidentės entuziazmo kaip S.Skvernelio puolimo atveju tikrai nepajutau. Ar dvigubi standartai politiniuose Prezidentės vertinimuose ir yra tas aukštasis politinis lygis? Netrukus po to Prezidentė atsakydama į priekaištus dėl menko policijos finansavimo, pakilo į dar „aukštesnį“ politinį lygmenį, pareikšdama, kad geram darbui reikia ne lėšų, o visų pirma „proto ir kompetencijos“. Dėl to niekas ir nesiginčytų, tačiau Prezidentė matyt pamiršo, kad kompetencijos įgijimui šiais aukštų technologijų laikais taip pat būtinas tinkamas finansavimas, ypač jei kalbame apie mūsų specialiųjų tarnybų pareigūnų kompetencijas apginti valstybę ir visuomenę ekstremalių situacijų atvejais, tarkim tokių – kokios susidarė Paryžiuje ir Briuselyje. Sakyčiau – Prezidentės Dalios Grybauskaitės politinio lygio „meniu“ yra toks pripildytas, kad Rolandui Paksui už tokį meniu turbūt jau būtų surengtos mažiausiai trys apkaltos iš karto. Deja, dabartiniam Seimui žengti tokį žingsnį elementariai trūkstą kietų kiaušų! O gal ir intereso…?

Tad galime pasidžiaugti, kad turime aukšto politinio lygio politinę šalies vadovybę, nes jos reitingai visuomet aukštumoje. Įdomu tai, kad tokios politinės kliurkos beveik tik nežymiai pajudina Prezidentės reitingus, kurie mažai kinta pastaruosius 5 metus, todėl rašinio pradžioje ne šiaip sau užsiminiau apie visuomenės mulkinimą ir įtraukimą per socialinius tinklus į šias intrigas. O gal, kaip pasakytų gyvasis satyros klasikas Michailas Žvaneckis, su tais jūsų reitingais, ponai, kažkas ne taip…., kažkas čia ne taip…. ?


Dainius Paukštė

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-10-20

Spauda paviešino Didžiosios Britanijos sąlygas, kurioms esant ji pasiliktų ES

Masinės informacijos priemonėms (The Telegraph) pavyko sužinoti sąlygų sąrašą, kurioms esant Didžioji Britanija (toliau DB) pasiliktų ES. DB vyriausybė ir jos vadovas Deividas Kameronas iškėlė ES keturias esmines sąlygas.

Pirma jų reikalauja, kad Briuselis „aiškiai pareikštų“, kad neketina kviesti D.Britaniją dalyvauti „viršeuropinės supervalstybės“ kūrimo procese. Realiai toks veiksmas reikštų, kad ES atsisako taikyti D.Britanijos atžvilgiu savo esminį principą „glaudų bendradarbiavimą sąjungoje“.

Antroji sąlyga – ES pareiškimas, kad euras nėra oficiali vieninga europinė valiuta. Toks ES pareiškimas būtų tolygus pripažinimui, kad šioje erdvėje finansams galioja multivaliutinis statusas. Matyt, tokiu būdu Londonas tikisi išsaugoti savo valiutą svarą sterlingų.

Trečiasis reikalavimas – pripažinti ES šalių narių nacionaliniams parlamentams veto teisę Briuselyje priimtoms Direktyvoms, kurios keičia dabartinius ES įstatymus. Toks reikalavimas visiškai prieštarauja Briuselio pozicijai, siekiant vis labiau riboti ES šalių narių nacionalinę kompetenciją.

Ketvirtasis reikalavimas formatuoja ES struktūrinį reorganizavimą, kurio dėka 9 ES šalys – narės, neįeinančios į eurozoną, būtų apsaugotos nuo likusių 19 valstybių dominavimo. Šis reikalavimas siejamas ir su Londono Sičiu – stambiausia Europos finansų ir fondų birža, kad jai būtų suteiktos ypatingos garantijos.

Dabartinė DB vyriausybė (po 2015 m. gegužės mėn. rinkimų) įsipareigojo iki 2017 m. pabaigos surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje. Kol kas DB vyriausybės vadovas D.Kameronas pasisako už šalies pasilikimą ES, tačiau su sąlyga, kad šiame tarpvalstybiniame darinyje įvyks ženklios reformos.

Kaip matyti, tiesioginių sąlygų dėl imigrantų srautų ribojimo į DB ar socialinių išmokų dydžių mažinimo nėra. Bet galima suvokti, kad šie klausimai bus sprendžiami tuomet, kai bus suderėta dėl dabar iškeltų sąlygų. Taip, kaip suformuluoti dabartiniai DB reikalavimai ES yra akivaizdu, kad norimiems sprendimams priimti pakaktų ir nacionalinės vyriausybės kompetencijos, nesidairant į Briuselį.

Tuomet iškyla ir kitas klausimas: kas atsitiks su ES keturių laisvių judėjimo erdve (asmenims, prekėms, paslaugoms ir kapitalui)?

Taigi, sąlygos suformuluotos ir pagrindas pradėti diskusijas yra. Manau, sąlygos nejaukios ir, aišku, sunkiai įgyvendinamos. Nors trečiasis reikalavimas man labai imponuoja, bet apsisprendžiant dėl šios sąlygos reikės sau atsakyti į klausimą: o kokios ES norime mes – greitos ar lėtapėdės, efektyvios ar be galo diskutuojančios? Rūpindamasi savimi, DB pusantro reikalavimo (3 ir dalinai 4 – kas ne eurozonoj) siekia sudominti reformų ES būtinumu ir kitas ES šalis – nares. Ar tokia DB iniciatyva sulauks kitų šalių palaikymo?

Ar mūsų politikų nuomonė bus kam nors įdomi Briuselyje? O ar mūsų politikai norės diskutuoti šiais klausimais, ar su viskuo sutiks iš anksto, kaip kad buvo su Lisabonos sutarties ratifikavimu? O gal šį kartą bus kitaip?




Jonas Valatka, SDMI ekspertas
2015-09-17

Dar viena lietuviško liberalizmo grimasa

Posakis „jeigu biednas tai ir durnas, jeigu durnas tai ir biednas“ kažkokią prasmę turi. Suprantama, galima iš to juoktis, tačiau dabartinės valdžios vedama politika samdomų dirbančiųjų atžvilgiu noro juoktis nekelia ir tą prasmę, bandant kvailinti žmones, tik patvirtina. Mažiausios pensijos, mažiausi darbo atlyginimai tarp Europos sąjungos šalių, išskyrus Bulgariją ir Rumuniją, atitinkamai didžiausia ir vėl pradedanti didėti emigracija, valdžiai nei motais. Nekreipdama dėmesio į negerėjančią samdomų darbuotojų padėtį, kažkokio kvaitulio apimta valdžia, pasitelkusi samdomą žiniasklaidą, įnirtingai stumia, taip vadinamą, socialinį modelį, kuris dar labiau blogina ir taip neapgintas samdomų darbuotojų teises.

Kadangi šiame modelyje nagrinėjamų klausimų ratas labai platus, panagrinėkime tik keletą pačių jautriausių klausimų. Vienas iš jų – teisingas atlyginimas už darbą. Modelio stūmėjai aiškina, kad dirbančiųjų sąskaita, iš esmės palengvinus atleidimo iš darbo sąlygas, įvedus paprastesnes darbo sutarties nuostatas, darbdaviai suskubs kurti naujas darbo vietas, versis per galvą didindami atlyginimus ir panašiai. Norėtųsi šių stūmėjų paklausti, o koks velnias juos vers tai daryti. Lengvas darbuotojų pakeitimas kitais, galbūt lengviau sukalbamais? Galbūt mažiau reikliais migrantais? Atvirkščiai, kam tada kurti naujas darbo vietas, kam didinti atlyginimus, jei rezultatą galima pasiekti lengvesniu būdu. Darbdavių sąmoningumą ir sąžinės lygį rodo kad ir tokie pavyzdžiai. Maisto produktų kainos Lietuvoje siekia ne mažiau 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, atitinkamos yra ir šio verslo pajamos. Mokestinė našta darbdaviui nėra didesnė už tokių šalių, kaip Vokietija ar Prancūzija. Tai kodėl eilinių šios sferos darbuotojų atlyginimai nesiekia 70 proc. Europos sąjungos vidurkio, o yra kelis kartus mažesni? Gal jų darbo našumas mažesnis? Galima sekti apie tai pasakas, tačiau tautiečiai, pabuvoję Europos šalyse, mato, kad darbo intensyvumas, esant tai pačiai įrangai, pas mus netgi didesnis. Atlyginimų atžvilgiu panaši padėtis ir kitose sferose, tokiose kaip degalų, vaistų prekyboje, bankiniame ir finansinio tarpininkavimo, kai kuriuose gamybiniuose ir paslaugų sektoriuose. Darbdavių pajamos nemažesnės negu esamos Europoje, o darbuotojų atlyginimai – kelis kartus mažesni. Todėl darbdavių sąžine, dalinantis sukuriamą pyragą, kliautis neverta.

Atskirai reiktų paanalizuoti siūlomą atleidimo iš darbo tvarką. Pagal dabar galiojantį darbo kodeksą, darbuotoją, vienoje įmonėje išdirbusį 20 metų, darbdavio iniciatyva galima atleisti sumokant jam 6 VDU išeitinę išmoką. Be to, dar numatytas ilgiausias keturių mėnesių įspėjimo laikotarpis. Daug tai ar mažai? Spręskite patys. Dabartinis vidutinis atlyginimas Lietuvoje bruto – 700 eurų. Darbdavys, norėdamas nedelsiant atleisti darbuotoją, atidirbusį jo įmonėje daugiau negu 20 metų, įskaitant maksimalų įspėjimo laikotarpį, turi išmokėti 10 mėnesinių atlyginimų – 7000 eurų. Tuo tarpu Vokietijoje tai sudarytų tik dviejų mėnesių vidutinį atlygį. Tai tikrai nėra daug, įvertinant tai, kad tokio amžiaus darbuotojui susirasti kitą darbą sudėtinga. Labai dažnai argumentuojama, kad, atseit, ir dabar darbdaviai nemoka tokių išeitinių. Tokiu atveju keistai atrodo darbdavių kategoriškas noras keisti darbo kodeksą. Tiesa tokia, kad moka – ir dar kaip. Nėra jokių teisminių šios rūšies bylų. Tiesa, statistika gali tai ir nefiksuoti, nes tokių argumentų autoriai, lyg tarp kitko, užmiršta apie vokelių industriją, valdžiai toleruojant juodų pinigų kasas, netgi ir stambiose įmonėse, nes tai leidžia įstatyminis finansinės kontrolės stygius įmonių įstatymuose. Tai ką gi naujo nurodo šiais klausimais, taip vadinamas, socialinis modelis? Ogi galimybes darbdaviams nemokėti dabar numatytų, Europos mastu ir taip skurdžių, išmokų. Dirbk kad ir geriausiai, tačiau jei norėsiu, išmesiu tave į gatvę su man mažiausiomis sąnaudomis. Taip galėtų mąstyti darbdavys, priėmus naujus įstatymus.

Veikiant dabartiniam darbo kodeksui, veikiant dabartinei įstatyminei įmonių teisinei bazei, per labai neilgą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje atsirado nauja milijardierių karta. Ciniškų, besinaudojančių pačių sukurtų institutų ir žiniasklaidos priemonių pastangomis padarytų įstatymų spragomis nemokėti arba mokėti minimalius mokesčius, besiriejančių tarpusavyje, negalinčių pasidalinti milijardus, sukauptus maksimaliai išnaudojant tautiečius. Jie nieko nesukūrė, jie neatrado naujų technologijų, jie tik pasinaudojo kraštutinio liberalizmo dogmomis, įsitvirtinusiomis visų valdžių Lietuvoje pastangomis. Ir jau nieko nestebina, kad socialdemokratais pasivadinusi partija, turinti deklaruoti kairiąją politiką, turinti ginti dirbančiųjų interesus, beatodairiškai stumia įstatymines nuostatas, iš esmės pažeidžiančias netgi dabar esančias dirbančiųjų teises. Taip vadinamo naujo modelio pastangomis bus sudarytos dar geresnės sąlygos atsirasti naujiems milijardieriams – suprantama dirbančiųjų sąskaita. Deja, tie patys dirbantieji, paveikti atitinkamos propagandos, balsuoja už taip vadinamus kairiuosius nieko bendra neturinčius su kairiąja politika.


Dainius Paukštė

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-09-11

Prarandanti trauką valstybė

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje. Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis.

Emigracija

Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu. Šiais klausimais pasirodėme kaip valstybė, neatsakingai viršijusi visus suvokiamus ir nesuvokiamus protingumo bei nacionalinio saugumo kriterijus. Emigracija iš Lietuvos nuo 1990 m. iki 2015 m. pasiekė net 20 proc. (20 žmonių iš 100!) Atlikę nesudėtingus skaičiavimus, galime kalbėti tik apie vieną nuolatinį stabilumą: 25-rius metus iš eilės kasmet iš Lietuvos išvykdavo po 35 tūkstančius gyventojų ir po 7 tūkstančius jų sugrįždavo (skaičiuojant kartu su atvykstančiais į Lietuvą imigrantais)! Šie skaičiai – vidurkis. Per tą laiką mūsų gyventojų kasmet sumažėdavo maždaug po 22 tūkstančius žmonių.

Taigi, kiek dėl emigracijos ištuštėja Lietuva, tiek žmonių pagausėja ES valstybėse. Atrodytų, kad bendras žmonių skaičius ES nekinta. O štai atskirai paimtoje valstybėje daugėja baltų dėmių. Žurnalistai Lietuvos žemėlapyje kasmet trina kaimų ir miestelių pavadinimus, kuriuos „nužudė“ emigracija. Kai Lietuvoje nieko į gera nesikeičia, išvykimo laikinumą emigrantai paverčia nuolatiniu išvykimu. Tai reiškia, kad Lietuva, tarsi visatoje mirštanti planeta, praranda savo gravitaciją – trauką. Dėl to ir atsirado antros pilietybės dilema. Tai rodo, kad mūsų atmintis trumpa, nes pamirštame, kaip mums pavyko atstatyti istorinę tiesą (kas pasaulyje įvyksta labai retai) ir neterminuotam (?!) naudojimui vėl atgauti šį žemės lopinėlį, pavadinimu Lietuva.

Mūsų politikai demonstruoja padėties nesuvokimą ir nenorą susitarti net ir galimos grėsmingos akistatos su liūdnomis migracijos pasekmėmis akivaizdoje. Net nacionalinis partijų susitarimas dėl emigracijos nesugebėjo suvienyti visų svarbiausių šalies politinių jėgų. Beje, šiuo klausimu iki galo neaiški ir Prezidentės pozicija. Tai ko tada gali iš kitų tikėtis? Kyla klausimas: kas dar turi atsitikti Lietuvos gyventojų persikėlimo gyventi ir dirbti į kitas šalis srityje, kad politikai pagaliau imtųsi veiksmų? Kur ta riba, kurią peržengus, neveikimas būtų pradėtas traktuoti kaip nusikalstamas? Ar ne per daug laisvės mes suteikėme savo išrinktiesiems atstovams? Ar susimąstome, kad toks neveiklumas rodo, jog turėti savo valstybę šiandieniniame pasaulyje esame dar neverti? Politikai užmiršo, kad tauta ir demokratija reikalauja kolektyvinių pastangų, visų piliečių susirišimo su visuomenės bendrais interesais ir tikslais. Kai bendrų tikslų nebelieka, prasideda išsivaikščiojimas. O rinkėjai užsimerkę renka tuos pačius. Emigruojame, ko gero, dar ir todėl, kad nesitikime valstybėje esant pakankamai atsakingų piliečių ir politinių jėgų, galinčių padėti mums pasiekti radikalių, gyvenimą iš esmės keičiančių, permainų. Vis tik gal vertėtų atidžiau pasižvalgyti po Lietuvos politinę padangę ar pareikalauti pažadų ataskaitų iš politikų?

Kiekvienas turime rasti atsakymus į mūsų visų dabartinės būties esminius klausimus, nes Lietuvos galimybė ką nors laimėti šiuolaikiniame pasaulyje nuolat mažės. O tų klausimų daug: kodėl pasirinkome kurti kitų tautų gerovę ir užsispyrusiai atsisakome daryti tvarką savo namuose? Kokiu tikslu, kam ir kodėl auginame lietuvių kilmės anglus, norvegus ar ispanus, ignoruodami Lietuvos valstybės kūrimą ir ugdymą? Kodėl nesuformuluojame ir neginame savo bendrybių bei vertybių, kurios jungia ir paverčia mus tauta? Juk momentas, kai nerasime skirtumo tarp savęs, latvių ar lenkų, taps Lietuvos, kaip politinio darinio, pabaiga!

Šia prasme dalies emigrantų siekis įteisinti antrą pilietybę ir 25-rių metų savo nusikalstamą neveikimą bandančių paslėpti, politikų pažadas bei veiksmai, stengiantis bet kokiomis sąlygomis ir priemonėmis antrą pilietybę įteisinti, iš esmės reikštų Lietuvos valstybės pabaigą. Istorija pradėtų mums skaičiuoti naujo jos darinio – rezervato su sostine Rumšiškėse laiką. Kalbu apie politikų gudravimą, siekiant įgyvendinti elektroninį balsavimą, ignoruojant jo patikimumo klausimą. Arba tokį sprendimą priimti Seime, išvengiant referendumo dėl Konstitucijos keitimo ir pan. Tokiems politikams, pasak jų, kelia „pasididžiavimą“, kad lietuvių pasaulyje bus 4 ar 5 milijonai. Tačiau bent kiek mąstančiam žmogui šis „pasididžiavimas“ kelia tik nusistebėjimą. Antros pilietybės įteisinimas yra elementarus įrodymas pasauliui to, kad Lietuvos valstybė politikų buvo valdoma blogai. Žmonės iš jos bėgo, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. O be kovos už savo ir valstybės ateitį pasitraukę iš jos lietuviai tikrai nenusipelnė turėti savo valstybę. Negi esame tik elementarūs vartotojai, sugebantys be saiko vartoti ir naudoti tai, ką mums paliko protėviai? Ar liksime tik ta nevykėlių karta, kuri savo ainiams perduos tik dalį to, ką gavome 1990 m.?

Suprantu, dabartinė karta sentimentų nemėgsta. Bet pasekmes žinoti reikia: trauką savo valstybei praradę tautiečiai jau 25-ius metus savo asmeninę erdvę Lietuvoje užleidžia tiems, kas tą trauką šiai žemei atras. Ir kam tada jiems antra pilietybė? Tai tas pat, kaip vesti antrą žmoną, neišsiskyrus su pirmąja! Todėl man visiškai nesvarbu kiek ir kokių lietuvių gyvena už Lietuvos ribų, jeigu jie naudojasi ir kita pilietybe. Dvigubą pilietybę galiu pateisinti tik vienu atveju – jeigu žmogus yra gimęs užsienyje, kuomet jam automatiškai yra suteikiama tos šalies pilietybė. Taigi, šioje spektaklio „Migracija“ vietoje laikinai baigiasi pirmasis jo veiksmas, pavadintas „Emigracija“ ir prasideda antrasis…

Imigracija

Reikia suvokti, kad anksčiau ar vėliau į Lietuvą ateis saugesnio ir sotesnio gyvenimo ieškotojai, politinio prieglobsčio prašytojai, visų rūšių pabėgėliai, norintys mokytis ar siekiantys susijungti su savo šeima ir kiti. Kuo toliau, tuo labiau bus svarbus atvykusių ir vietinių gyventojų santykis. Nukraujavus dėl emigracijos, tas santykis kis ir greičiau, ir dramatiškiau, ir su tam tikromis pasekmėmis.

Ekonominių migrantų atsiradimą lemtų Lietuvos ekonomikos padėtis ir ūkio poreikis naujoms darbo rankoms. Čia svarbu atvykstančiojo išsilavinimas ir kvalifikacija, amžius, atsivežami šeimos nariai ir pinigai investicijoms, jų buvimo tikslas bei trukmė ir kita. Tai daugmaž reguliuojami dalykai, kurie priklausys nuo politikų sugebėjimo veikti valstybės interesų labui ir gebėjimui atsispirti darbdavių siekiams, nepaisant nieko, didinti savo pelną. Kitų imigrantų atsiradimas Lietuvoje daugiau priklausys nuo tuo metu pasaulyje vykstančių procesų ir imigrantų pasirinkimo. Jie į tikslo valstybes yra priimami tarptautinės visuomenės teisės aktų pripažinta tvarka ir turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Šiuo atveju yra svarbu gelbėti atvykstančiojo laisvę ir gyvybę. Išsilavinimas, turimi pinigai, kvalifikacija ir kita yra antriniai dalykai. Ir tie dabartiniai 325 pabėgėliai tėra pirmasis nedidelis lašelis. Svarbu, kad atskirtume tuos, kuriems reikia apsaugos, nuo tų, kuriems ji nepriklauso. O tokių, patikėkite, pabėgėlių tarpe yra nemažai. Taip pat prisiminkim Čečėniją, Gruziją, Ukrainą – kilę kariniai konfliktai iš karto padidindavo leidimų gyventi Lietuvoje prieglobsčio prašytojų skaičių.

Ar imigracija gali pakeisti valstybės veidą? Teorija moko, kad atvykę į svetimą šalį imigrantai, Žmogaus teisių vedini, gali turėti viską: savo kalbą, kultūrą, religiją, papročius, švietimą, sveikatos draudimą ir kita. Tai būtų normalu ir priimtina, jeigu tokias teises pripažintų ne tik Europa ar kitos civilizuotos valstybės, bet ir likęs pasaulis. Tačiau patirtis rodo, kad imigrantai kažkodėl pamiršta, kad teisės galioja tik kartu su pareigomis – priimti tos valstybės, į kurią atvykai, gyventojų gyvenimo būdą!

Pastaruoju metu migracijos praktika vis labiau tolsta nuo teorijos. Ir tam akstiną pirmiausiai duoda daugiausiai imigrantų priimančios didžiosios ES šalys: Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija. Šių valstybių vadovų pareiškimai prieš 8-rius metus dėl problemų integracijos klausimais, kuomet net trečios kartos emigrantai dar nekalba juos priimančios šalies kalba, privertė ieškoti naujovių integracijos politikoje.

Neabejoju, kad verta pasimokyti: dar 2004 m. Prancūzijoje mokyklose buvo uždrausta nešioti musulmoniškas skareles. 2009 m. uždrausta dėvėti burką ir nikabą visose viešose vietose – ligoninėse, mokyklose, biuruose ir viešame transporte. Prancūzijos parlamento komitetas taip pareiškė apie šį sprendimą: „Veido šydas prieštarauja pamatinėms Respublikos vertybėms“. Tokį Prancūzijos sprendimą pasveikino visos Europos Sąjungos šalys. Todėl pritariu estų parlamentarų nuomonei bei mūsų seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko pareikštai iniciatyvai. Elgesio taisykles, kad nebūtų trikdoma nusistovėjusi viešoji tvarka, būtina nustatyti iš anksto, o ne tuomet, kai imigrantai jau bus Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje vis labiau įsigalioja socialiniai kontraktai, kuriuos pasirašo migracijos tarnyba ir imigrantas. Ten kalbama apie teisių bei pareigų vienybę. Galiu priminti ir šveicarų pavyzdį. 2009 m. Šveicarijos rinkėjai referendumu uždraudė statyti minaretus, nes jie, pasak referendumo iniciatorių, tapo islamo ekstremizmo simboliu. Norim to ar ne, bet tai, ką daro šios valstybės yra pirmosios sąmoningos pastangos išsaugoti savo šalių istorinį ir kultūrinį veidą. Ir tai, manau yra teisinga. Atėjus į svečius, negalima bute pradėti stumdyti baldus bei ardyti nusistovėjusią tvarką ir aiškinti šeimininkui, kad man taip bus patogiau. Tokių imigrantų veiksmų netoleruotų nei viena save gerbianti valstybė. Tą didžiąja dalimi jau turėjo suprasti ir emigrantai iš Lietuvos: vien su lietuvių kalba ir „budulišku“ elgesiu kitose ES šalyse nedaug pasieksi.

Savo požiūriu į integraciją, man labiausiai yra priimtina Australija ir buvusi jos premjerė Julia Eileen Gillard (Džulija Eilin Gilard) (2010 – 2013). Po to, kai vietos musulmonai pasiskundė jai dėl žvalgybos tarnybų, stebinčių veiklą mečetėse, ji pasakė: „Imigrantai, o ne australai turi adaptuotis… Galite tai priimti arba ne. Po teroro aktų Balyje mes patyrėme daugumos australų neeilinį patriotizmo pasireiškimą… Daugeliu atveju mes kalbame angliškai, o ne ispaniškai, ne libanietiškai, ne arabiškai, ne kinietiškai, ne japoniškai, ne rusiškai ir ne dar kuria nors kalba.“ Taigi, labai aiškiai buvo suformuluota valstybės pozicija: norite gyventi Australijoje, privalote priimti vietinių gyventojų bendravimo taisykles.

Jeigu nenorime susikurti sau naujų problemų, mes privalome padėti imigrantams integruotis tokiu mastu, kad atvykdami pas mus, jie suprastų, jog Lietuva taps jų tikraisiais namais tik tuo atveju, jeigu jie taps mūsų kultūros dalimi – kaip karaimai ar žydai. Bet tam tikslui pasiekti reikia negailėti pinigų, dirbti nuolat, daug ir sunkiai, o ne laukti pasak Senojo Testamento „dangaus manos“, kaip kad buvo jos laukiama, emigracijos iš Lietuvos atveju.


Tomas Bakučionis

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-09-10

Bronislovo Burgio istorija – kitu kampu

Jau buvusio, dabar jau nuteistojo Kauno technologijų universiteto (toliau – KTU) gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio baudžiamoji byla yra išskirtinis atvejis Lietuvos teisėsaugos istorijoje. Simboliška, kad žymusis pedagogas verdikto sulaukė beveik rugsėjo 1-osios išvakarėse. Byla dar nebaigta ir pirmos instancijos teismo sprendimas rašant šias įžvalgas dar nėra įsiteisėjęs ir tikėtina, kad artimiausiu metu neįsiteisės, tačiau šį istorija duoda peno platesnėms diskusijoms apie Lietuvos baudžiamosios teisės politiką ir praktines tendencijas.

Kaip žinome iš žiniasklaidos, Bronislovui Burgiui Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Osvaldas Stadalius inkriminavo nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2-e dalyje, kurioje nustatyta, kad „Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų.“ Sutikime, skamba žiauriai, kai pagal šį straipsnį nuteisiamas žymus Lietuvos pedagogas ir KTU gimnazijos įkūrėjas. Minimas BK straipsnis yra įvardintas „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ ir patenka į BK XIX skyrių „Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei“. Į šį skyrių patenka ir tokie nusikaltimai, kaip neteisėtas abortas (BK 142 str.), ar privertimas darytis neteisėtą abortą (BK 143 str.). Baudžiamasis kodeksas yra sukonstruotas taip, kad Įstatymų leidėjas baudžiamuoju įstatymų ginamas vertybes tarsi sudėlioja į tam tikras „lentynėles“, priklausomai nuo ginamų vertybių reikšmingumo visuomenėje ir nuo veikų, kuriomis į šias vertybes kėsinamasi, pavojingumo. Reikalas tas, kad taikant minėtą BK 145 straipsnį, teorinių ir praktinių problemų tikrai yra. Pirma problema, jei tokie nusikaltimai, kaip neteisėtas abortas gali būti fiksuojami ir vertinami objektyviais kriterijais ir aiškiomis faktinėmis aplinkybėmis, tai BK 145 str. nurodomas žmogaus terorizavimas yra nustatinėjamas ir vertinamaisiais kriterijais, t.y. įsijungia subjektyvaus žmogiškojo vertinimo faktorius. Kita problema, kad BK 145 str. 2-e dalyje (pagal kurią buvo nuteistas B.Burgis) yra numatytos dvi alternatyvios nusikalstamos veikos, t.y. žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba kita alternatyvi veika – sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą (pastaroji veika ir buvo inkriminuta B.Burgiui). Visiškai akivaizdu, kad abi paminėtos veikos labai skiriasi savo pavojingumo mastu. Trečia, ir ko gero svarbiausia problema yra ta, kad inkriminuojant veikas vadovaujantis vertinamaisiais kriterijais, ypač didelę reikšmę turi teisėsaugos pareigūnų (tyrėjų, prokurorų, teisėjų) teisinė kvalifikacija ir išprusimas, o svarbiausia – jų moralinių vertybių sistema, jų sąžinė ir padorumas.

Svarstant aptariamą istoriją platesniu teisėkūros požiūriu, Įstatymo leidėjas nusipelno rimtos ir pagrįstos kritikos už tai, kad, vaizdžiai tariant, į vieną puodą sumetė velnią ir gegutę. Nereikia būti didžiu baudžiamosios teisės teoretiku, kad suvokti, jog dėti ant vienos „lentynos“ grasinimą susprogdinti ir apskritai žmogaus terorizavimą yra mažų mažiausiais nelogiška, juolab, kai terorizavimui ir psichinei prievartai nustatyti reikalingi vertinamieji kriterijai. Turėtų būti visiškai aišku, kad grasinimas susprogdinti ir bauginimas bei psichinė prievarta yra nesulyginamos veikos ir pavojingumo aspektu. Jei oponentai mano, kad čia nėra vertinamųjų kriterijų, tai tuomet prieisime prie to, jog darbdavio reikalavimą laikytis vidaus tvarkos taisyklių darbovietėje taip pat laikysime sistemingu bauginimu panaudojant psichine prievarta. Tokiu atveju turėtų būti teisiamas ko ne kiekvienas įstaigos vadovas. Svarbu ir tai, kad objektyviai psichinė prievarta per se nesukelia grėsmės žmogaus sveikatai ir juolab gyvybei, nebent tokie veiksmai prieš žmogų būtų atliekami pakankamai ilgą laiką (pavyzdžiui – keletą mėnesių ar ilgiau). Tuo tarpu minėtas BK XIX skyrius (į kurį patenka ir aptariamas 145 str.) gina tokias vertybes, kaip žmogaus sveikata ir gyvybė. Įstatymų leidėjas kurdamas baudžiamuosius įstatymus viena vertus įgyvendina tam tikrus visuomenės lūkesčius apginti visuomenėje reikšmingomis laikomas vertybes, kita vertus įgyvendina tam tikrą valstybės baudžiamąją politika, kurios raidos tendencijos turi atliepti bendriesiems ir pamatiniams demokratinės valstybės principams, turint omeny, kad Lietuva yra ES bei pasaulio valstybių bendruomenės narė, prisijungusi prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Savo ruožtu valstybės baudžiamoji politika turėtų remtis ir atitinkamų sričių mokslo darbais ir mokslininkų tyrinėjimais.

Minėta, kad kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas, kurios nepasižymi pakankamais objektyviais kriterijais, tenka vadovautis vertinamaisiais kriterijais, tačiau vis dėl to, būtina ir tiksli konkrečios baudžiamojo įstatymo normos lingvistinė analizė, kuri, mano įsitikinimu, yra prioritetinė teisingai aiškinant bet kurį įstatymą bei jį taikant, taigi ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas bei pradedant asmens baudžiamąjį persekiojimą. B.Burgis apkaltintas sistemingai bauginęs gimnazistę. Lietuvių kalbos žodyne žodis „sistemingai“ yra paaiškinamas, kaip darymas kažko, laikantis sistemos, planingai. Bet koks planingas veikimas yra galimas tik tam tikroje laiko perspektyvoje, t.y. planas sudaromas iš anksto ir jo įgyvendinimui yra būtinas pasiruošimas. Nustatant bauginimo sistemingumą labai svarbus pokalbių kontekstas ir priešistorė, t.y. tie įvykiai ir aplinkybės, kurios inspiravo pokalbius. Tuo tarpu žiniasklaidoje buvo gausiai „cituojamos“ B.Burgio pasakytos atskiros frazės, išimtos iš pokalbio ir situacijos konteksto, taigi regis, mūsų demokratinės valstybės žiniasklaida (su p. A.Užkalniu forposte) B.Burgį jau seniai nuteisė a priori, dar net nesulaukus įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.

Be teisinių problemų šioje byloje slypi ir moralinių bei politinių aspektų. Juk Bronislovas Burgis siekė kilnių ir prasmingų tikslų – užkardyti žalingų įpročių plitimą ir visų gimnazistų bei jų tėvų lygybės prieš įstatymą. Stodami į KTU gimnaziją gimnazistai bei jų tėvai pasirašė sutartį ir įsipareigojo laikytis nustatytų moksleivio elgesio taisyklių, kurių 4-as punktas skelbia, jog Gimnazistai negali gerti alkoholinių gėrimų, rūkyti, vartoti narkotikų. Taisyklių baigiamosios nuostatos skelbia, kad Visiems gimnazijos bendruomenės nariams (moksleiviams, jų tėvams, mokytojams, administracijai) diegiama samprata, kad niekas gimnazijoje neturėtų būti baudžiamas – nusipelnęs bausmės pats turi palikti gimnaziją. Taigi, pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis, skelbia romėnų teisės principas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią – nustatyta LR Civilinio kodekso 6.189 str. 1 dalyje. Būtent tokios pozicijos ir laikėsi B.Burgis. Jaunoji panelė, (o tiksliau jos tėvai, kaip atsakingi asmenys), pažeidė sutartį – panelei užtraukus su kitu klasioku dūmą viešoje vietoje (ganėtinai ciniškas poelgis!) matant klasės auklėtojai ir jos bendraklasiams. Jos klasiokas vykdė sutartį ir iš gimnazijos dėl šio poelgio išėjo. Jaunoji panelė galbūt savo tėvelių įkvėpta manė, kad jos noras mokytis gimnazijoje toliau yra aukščiau pasirašytos sutarties. Labai įdėmiai išklausiau portale www.lrytas.lt paviešintus B.Burgio pokalbių (http://tv.lrytas.lt/?id=14310686801429832383) su mergina ir jos tėvais įrašus, iš kurių ryškėja įdomios detalės, pavyzdžiui, kad gimnazistės tėveliai, kalbėdamiesi su B.Burgiu 2014 metų rugsėjo 26 dieną dar ir sakė netiesą, mat B.Burgiui teigė, jog jų dukra yra labai „sunkios būklės“, nors tądien jaunoji panelė kuo ramiausiai sėdėjo pamokose. Ši aplinkybė išaiškėjo iš kito paviešinto pokalbio, tarp buvusio direktoriaus ir gimnazistės, įrašo. Įdomu, ar ši aplinkybė teismo buvo kaip nors įvertinta? Dar keli labai svarbūs šios bylos moraliniai ir teisiniai niuansai yra tokie, kad gimnazistės tėvai, kaip paaiškėjo, yra teisėsaugininkai ir dirba Pravieniškių kolonijoje (bent jau taip skelbė žiniasklaida), be to B.Burgis dar 2014-ųjų gruodžio mėnesį sumokėjo merginos tėvams 30000 litų kompensaciją, siekdamas susitaikymo su kita šalimi be teisminio proceso, tačiau nors prokurorui šis faktas buvo žinomas ir Baudžiamasis kodeksas bei Baudžiamojo proceso kodeksas numato galimybę tokiu atveju nutraukti baudžiamąjį procesą, byla persikėlė į teismą ir B.Burgis buvo nuteistas. Prokuratūros atstovė šią aplinkybę aiškino tuo, kad esą, nebuvo surašytas susitaikymo protokolas…

Baudžiamosios teisės teoretikai pripažįsta, kad asmens baudžiamasis persekiojimas yra ultima ratio, t.y. kraštutinė priemonė taikant teisinę atsakomybę ar pašalinant teisės pažeidimus, t.y. gali būti taikoma tik tada, kai kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, administracinės, drausminėmis, tarnybinės etikos taikymo) tokių pažeidimų pašalinti neįmanoma. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Net jei ir manyti ar daryti prielaidą, kad Bronislovas Burgis galimai vartojo ne visiškai tinkamą leksiką kalbėdamas su gimnaziste, galima būtų teoriškai svarstyti nebent apie pedagoginės etikos pažeidimą, galbūt svarstyti apie drausminę atsakomybę, bet baudžiamasis persekiojimas prieš B.Burgį šiuo atveju apskritai negalėjo būti pradėtas.

Manau, kad ši byla yra rimtas signalas apie tai, jog Lietuvos baudžiamosios justicijos praktika gerokai skiriasi nuo teorijos. Studijuojant teisinę literatūrą ir teismų praktiką (kuri atsispindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse), man vis dažniau susidaro įspūdis, kad mūsų teisėsaugos sistema grimzta į pavojingą voliuntarizmą, kai sprendžiama ne pagal teisę ir moralę, bet pagal patogumą, pagal nenorą spręsti kažko labiau sudėtingo, arba į žmogaus likimą tiesiog atsainiai numojama ranka, kaip į kažkokią nereikšmingą smulkmeną. Pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš Bronislovą Burgį sudavė žiaurų smūgį visų pirma mūsų valstybės švietimo sistemai. Po šios bylos, nepaisant to, kad ji dar nesibaigė, kiekvienas pašlemėkas ir niekšelis žinos, kad gali nesilaikyti sutarčių ir elgesio taisyklių, kad gali užeiti pas mokyklos vadovą, slapta įrašyti pokalbį, o vėliau žodžius ištraukti iš konteksto galbūt kaip tariamą įrodymą nuteisiant mokyklos vadovą. Ko tokiu atveju verta mūsų Konstitucija, ko vertas Švietimo įstatymas? Ko verti visi baudžiamosios teisės specialistų mokslo darbai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, jei žmogus, kovojantis už pamatines vertybes, tokias, kaip pareigos jausmas, sąžiningumas ir padorumas, sutarties laikymasis yra tąsomas po teismus ir nuteisiamas?

Ką ir bepridursi, reto šlykštumo istorija, užtraukusi gėdą ne tik mūsų teisėsaugos sistemai, bet ir visai valstybei, nes panašu, kad su teisėsaugos pagalba pamatinės moralinės vertybės mūsų valstybėje gali būti tiesiog naikinamos.


Dainius Paukštė

SDMI ( Socialdemokratinės Minties institutas ) ekspertas
2015-06-05

Norima ne lankstesnių darbo santykių, o šios srities privatizavimo, siekiant dominuoti

 

Širma nukrito… Atsiskleidęs politinis peizažas pagaliau galutinai turi atverti akis ir atkimšti ausis nieko nesuprantančiam rinkėjui. Lietuvoje nėra politikų tikrąja šio žodžio prasme. Yra tik savanaudės susivienijusios žmonių grupės, turinčios savus egoistinius tikslus. Taip kalbu pirmiausia apie, „socialdemokrato“ Algirdo Butkevičiaus vadovaujamo, ministrų kabineto nutarimą perduoti Seimui pusfabrikatį – socialinių partnerių dar nebaigtą derinti Socialinio modelio projektą. Tokio būsimo įstatymo projekto aptarimui normalios valstybės, suvokdamos jo reikšmę žmonėms ir valstybių ateičiai, skirtų mažiausiai kelis metus. Lietuvoje projektą buvo leista „aptarti“ net du mėnesius.
Jeigu stebite šį procesą, turite matyti, kad visuomenė, mokslininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai bei kiti neabejingi žmonės, norėdami patobulinti šį projektą tik pradėjo teikti įvairiausius siūlymus. O šito, pasirodo, nereikia. Dabar informacija pamąstymui rinkėjui – „runkeliui“: pasiūlytas Socialinio modelio projektas kartu yra ir padėka, ir atpildas bei savotiška „kompensacija“ jums iš LSDP už pažadėtus, bet taip ir neįteisintus progresinius mokesčius. Su tuo ir sveikinu: tylėkite, bijokite ir negalvokite toliau…
Jeigu Lietuva būtų normali valstybė, pavyzdžiui, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir pan., tai nutarimas perduoti parlamentui nebaigtą aptarti, svarstyti ir derinti didelės reikšmės įstatymo projektą būtų tapęs paskutiniu tokios Vyriausybės sprendimu. Jeigu ne politikai parlamentuose, tai tų šalių piliečiai gatvėse savo veiksmais greitai sutvarkytų visus reikalus. Politikų nenoro spręsti atveju, būtų surengtos kelios dienos pilietinio nepaklusnumo – ir vienpusiškai angažuotos Vyriausybės nebeliktų! Ir tai būtų dėsningas atpildas politikams: už jų aroganciją, savo piliečių interesų nepaisymą ir jų ignoravimą. Ir tai būtų laikoma demokratiškais veiksmais, nes užsimiršę politikai pirmieji pažeidė demokratinės valstybės egzistavimo esmę – ignoravo socialinę taiką užtikrinantį dialogą. Nutraukdami tarimąsi su žmonėmis, iš esmės „paskelbė karą savo piliečiams“. Nekonvencinį elgesį norima paversti įprastu, konvenciniu.
Kaip žinome, socialinis dialogas turi tris partnerius: profesines sąjungas – Vyriausybę – darbdavius. Visur europiniame socialiniame dialoge Vyriausybė atlieka taikytojo arba arbitro vaidmenį, todėl ji negali palaikyti nei vienos dialogo pusės: jos abi privalo susitarti tarpusavyje. Šiuo atveju apgailėtina matyti, kaip premjeras, vykdydamas iki šiol nepaviešintus, o todėl ir neskaidrius, pažadus darbdaviams, tampa pagrindiniu šio įstatymo projekto lobistu. Tokie veiksmai turi ir savo pavadinimą – interesų konfliktas. Premjeras tvirtina, kad paseno darbo santykiai. Dėl to į Lietuvą investitoriai neateis? Trūksta darbuotojų. Ar išsiaiškinta kodėl? Kodėl emigruoja tauta? Ar dėl to kalti yra darbo santykiai? O gal kai kas Lietuvoje nenori dalintis pelnu, kaip tai daroma Europoje? Kodėl čia už darbą mokama pagal principą: moku tiek, kiek noriu, o ne tiek, kiek tas darbas kainuoja? O ar socialiniame modelyje siūlomos nuostatos išspręs Sodros deficitą, jeigu nebus iš ko rinkti draudimo įmokų ir dėl to pati Sodra gali iškeliauti į dausas? Kažkodėl neteko girdėti nei vieno atsakymo.
Šiomis priešpriešos aplinkybėmis ant liežuvio galo neišvengiamai sukasi klausimas: tai kieno, pagaliau, valstybė yra Lietuva? Darbdavių, kurių Statistikos departamento skaičiavimais yra apie 100 000 visų rūšių, ar 2,9 mln. piliečių, įkūnijančių tautą? Kieno interesus ir kokiomis proporcijomis atstovauja politikai Seime? Jeigu politikai nesugeba įtikinti žmonių dėl vieno ar kito įstatymo, o priimti jį labai norisi, tai demokratinėse valstybėse tokios problemos sprendžiamos įprastai: įstatymo projektas atmetamas arba atidedamas ir toliau tobulinamas. Arba Vyriausybė in corpore, atsistatydina, arba toks įstatymas teikiamas referendumui, o jam nepritarus, Vyriausybė taip pat atsistatydina. Demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojama, kad galima būtų priimti įstatymą, ignoruojant socialinių partnerių ir visuomenės nuomones!
Nežinau kaip jūs, bet aš jau kelis metus stebiu Lietuvos demokratijos proceso seklėjimą, kai žmonės politikų pastangomis sąmoningai stumiami nuo valstybės valdymo. Turiu galvoje ne tik auklėjimą, švietimą, politiką ar, pavyzdžiui, referendumus. Referendumai augina, tuo pačiu ugdo bei auklėja pilietinę visuomenę. Kuomet nesprendžia tauta, sprendžia politikai, niekieno nekontroliuojami ir nieko neklausdami, ir tai yra labai blogai. Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į pilietinius protestus, nes jie yra tas visuomenėje susikaupusio nepasitenkinimo, savotiškas garo nuleidimo mechanizmas. Jeigu jis veikia – socialinė taika garantuojama. Kai tokio mechanizmo nėra arba jis neveikia, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas didina garo spaudimą, kuris gali baigtis sprogimu (maidanu, pilietiniu karu ar spalvota revoliucija). Neabejotina, kad šį procesą geriau yra protingai valdyti. Pasakykite, kiek pastaraisiais metais buvo protestų Lietuvoje? Nepamenu nei normalaus streiko, nei demonstracijos, nei mitingo. Retais atvejais koks piketėlis pasirodo…
Neseniai lygindamas procesus atskirose šalyse net apstulbau, kai suvokiau, kad Lietuva tapo labai panaši į Rusiją. Žiūrėkime, paskutinį rimtesnį protestą turėjome 2009 metais, kuomet Nepriklausomybės aikštėje, nesigilinsiu kodėl, pabiro Seimo langų stiklai. Neginu riaušininkų, nepeikiu ir policijos. Bet kas vyko po to, kai trejus ar ketverius metus truko įvairiausi tyrimai, pasibaigę teismais? Žmonėms praėjo bet koks noras viešoje erdvėje organizuoti p

© 2004 Lietuvos socialdemokratų sąjunga
  Lietuvos socialdemokratų sąjungos būstinė Vilniaus g. 22, LT-01119 Vilnius
Tel./faks. (8-5) 2122157, el. paštas: info@lsds.lt